Vieno sapno istorija

Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį supratau, kad man patinka rašyti. Nors rašymo talento aš neturiu, bet man patinka pats procesas – susigalvoti mintį, pradėti rašyti žodžius, kurie virsta sakiniais, sakiniai – tekstu. Vieni įrašai geresni, kiti – nelabai, tačiau aš mėgaujuosi tuo ir bandau išmokti rašyti bent kiek geriau. 

Jau kelis mėnesius man kirbėjo mintis galvoje parašyti ką nors daugiau, nei tiesiog įrašą tinklaraščiui. Norėjosi sukurti istoriją ir ją papasakoti. Kurį laiką galvoje sukosi vienas sakinys, kuris galėtų būti istorijos pradžia. Bet vis nepradėdavau rašyti, nes arba nesugalvodavau ką rašyti, arba galvojau, kad man nieko nesigaus ir tiesiog nepradėdavau. 

Tačiau vieną vakarą prisėdau ir pradėjau rašyti. Tas vienas sakinys, nuo kurio viskas prasidėjo virto pastraipa, antra, trečia. Kitą dieną pratęsiau rašymą. Rašiau vis kažką pataisydamas, pakeisdamas, perrašydamas. Galų gale gavosi mano pirmasis sukurtas ir parašytas pasakojimas. 

Ne literatūrinis šedevras, tačiau gal tai tik pradžia?

– – – – –

.      Pabudau nuo savo riksmo. Drebančiomis rankomis ir visas šlapias nuo prakaito bandau atgauti kvapą. Pasiimu telefoną pasižiūrėti laiką – trečia valanda nakties. Dar viena naktis, kuomet prabundu tuo pačiu metu, kamuojamas to paties siaubingo sapno. Vis sapnuoju, kad atsiduriu pamiškėj. Vieta atrodo pažįstama, bet vaizdas miglotas, sunku kažką daugiau įžiūrėti. Girdžiu balsus, matau ranką, veidą, kažką dar, bet negaliu suprasti ką, vaizdas neryškus.
.      Išgėręs stiklinę vandens ir nusiraminęs šiaip ne taip sugebu užmigti. Ryte prabundu anksti. Jaučiuosi taip lyg būčiau bėgęs maratoną, o jo pabaigoje suspardė ir uždaužė pagaliais. Šiaip ne taip išsiropščiu iš šaltos ir šlapios nuo prakaito lovos, įsispiriu nudėvėtas šlepetes ir nupėdinu į virtuvę. Tradiciškai kaip ir kiekvieną rytą užsikaičiu arbatinuką kavai. Seniau kavos gėrimas ryte buvo kaip ritualas, kuomet neskubėdamas mėgavausi ja. Šio proceso metu negalvodavau apie blogus dalykus. Apskritai apie nieką negalvodavau. Dabar kava yra tik karštas juodas skystis, kuris manyje dar palaiko gyvybinę energiją.
.      Pasiėmęs kavos puodelį atsisėdau prie lango. Iš antro aukšto puikiai matosi visa gatvė: zujančios pirmyn atgal mašinos, žmonės skubantys į darbus, parduotuvės ir kavinukės, į kurias vis įeina ir išeina žmonės, įeina ir išeina. Tas judesys toks hipnotizuojantis, kad net nepastebiu kaip mano kava iš pragariškai karštos patapo drungna. Nieko nėra šlykščiau už prastą atvėsusią kavą. Išpilti ją gaila, todėl susiverčiu beveik visą puodelį į save, skaudžiai nuryju.

.      Į šį miestelį atsikrausčiau prieš maždaug du metus. Nedidelis, jaukus, niekuo labai neišsiskiriantis miestelis netoli nuo sostinės. Įsikūriau čia, nes norėjau ramybės, bet nesinorėjo visiškai palikti miesto šurmulio. Susiradau naktinio sargo darbą sandėlyje. Dirbdamas tokį darbą bent dvi naktis per savaitę nesapnuoju košmarų, o kai miegu dieną po naktinės pamainos – jie nepasirodo.
.      Nuo to laiko, kai čia atsikrausčiau, beveik su niekuo nebendravau, neturiu draugų. Išskyrus vieną keistuolę daug plepančia kaimynę iš pirmo aukšto vardu Mariona, kuri mane užkalbino vos atsikrausčius. Ji net pasikvietė mane kavos ir kruasanų į šalia esančią kavinę. Neatsisakiau, nes nenorėjau pasirodyti šunsnukiu. Tiesą pasakius, galvojau, kad tai bus pirmas ir paskutinis mūsų susitikimas, bet buvo taip keistai malonu ir gera, kad dabar mes kiekvieną sekmadienį susitinkame toje pačioje kavinėje.
.      Šeimos ir vaikų neturiu. Mano tėvai žuvo avarijoje, o mes su broliu dvyniu likome dviese. Mums buvo šešiolika metų. Tas laikas buvo velniškai sunkus, todėl stengėmės laikytis kartu ir kapstytis iš padėties. Valstybė suteikė mums pagalbą – padengė didžiąją dalį nuomos kainos už butą, o mums beliko susirasti darbus ir išlaikyti save patiems. Viskas klostėsi neblogai, susiradom darbus, po truputį atsistojom ant kojų, pradėjom gyventi.
.      Laikui bėgant mūsų su broliu santykiai pradėjo blogėti. Mes pradėjome dažniau pyktis, dažniausiai dėl nelabai reikšmingų dalykų, dėl pinigų, dėl gyvenimo ir ko kiekvienas iš mūsų iš jo nori. Brolis surimtėjo, patapo karjeristu. Atrodė, kad viskas, kas jam rūpi, tai tik darbas ir pinigai. Aš buvau visiška savo brolio priešingybė – vėjavaikis, kuriam rūpėjo draugų kompanija ir vakarėliai, kuriuose neretai varomąja jėga buvo didelis alkoholio kiekis, o vėliau ir narkotikai. Viename iš tokių vakarėliu susipažinau su mergina – Gile. Pradėjome bendrauti, kartu lankytis vakarėliuose. Laikui bėgant vakarėlių būdavo vis daugiau, o narkotikai juose vis stipresni. Jeigu pradžioje iš vakarėlių grįždavau paryčiais arba dieną, tai vėliau negrįždavau visą savaitgalį, dažniausiai neatsimindamas, ką veikiau. Vieną dieną brolis pasakė, kad jam įgriso mano gyvenimo būdas ir pasiūlė susitvarkyti gyvenimą. Taip pat jis nori kurti šeimą, todėl išsikrausto gyventi su savo mergina.
.      Man buvo pikta, kad brolis su manimi šitaip pasielgė. Savaime suprantama savo nuoskaudomis pasidalindavau su Gile. Ji visada išklausydavo, bet retai kada ką nors pasakydavo, kartais nusišypsodavo. Man tai atrodydavo šiek tiek keista, bet buvau per daug susirūpinęs savo problemomis, kad kreipčiau į tai dėmesį.
.      Po to, kai brolis išsikraustė, aš beveik iškart buvau išprašytas iš mūsų buto, nes neturėjau darbo ir už ką mokėti nuomą. Gilė priėmė gyventi pas save. Nors jos butas buvo sename pusiau apleistame name, kuriame gyveno dar kelios narkomanų gaujos, bet tai vistiek buvo geriau negu gyventi gatvėje. Bent jau aš tada taip galvojau. Gyvenant pas Gilę narkotikai buvo kasdienybės dalis. Tai buvo juodžiausias laikotarpis mano gyvenime – nepertraukiamo narkotikų ir alkoholio vartojimo maratonas. Stiprieji gėrimai, heroinas, stebuklingi grybai,  padėdavo atsipalaiduoti, atitrūkti nuo realybės, pamatyti nematytus dalykus. Dalis to laikotarpio įvykių išsitrynė iš mano galvos, kita dalis apskritai neaišku ar realybė ar tik mano vaizduotės vaisius.
.      Tai buvo pragariški, kupini nevilties du mėnesiai. Brolis, sužinojęs, kur išsikrausčiau, skambinėdavo man, siūlydavo savo pagalbą, bandė įkalbėti, kad nueičiau į narkomanų pagalbos centrą, prašė, kad kurį laiką pagyvenčiau pas jį namie, kol susitvarkysiu gyvenimą. Aš visada atsisakydavau, teigdamas, jog man ir taip gerai, man nereikia pagalbos iš jo. Jo skambučiai nesiliaudavo. Jis net atsiprašinėdavo manęs, nors jam net nebuvo už ką atsiprašinėti. Aš tiesiog pradėjau ignoruoti jo skambučius – neatsiliepdavau, neperskambindavau. Po mėnesio, panašu, kad broliui baigėsi kantrybė, o kartu su tuo baigėsi jo skambučiai.
.      Praėjus mėnesiui nuo tada, kai paskutinįkart bendravau su brolių telefonu, laikraštyje perskaičiau, kad jis buvo nužudytas. Jo kūnas su daugybinėm durtinėm žaisdom buvo visiškai atsitiktinai rastas miške, šabakštynuose šiek tiek už miesto netoli apleistos poilsiavietės. Vos tik pamačius brolio vardą ir pavardę antraštėje mano širdis pradėjo kalti kaip pašėlusi, pradėjo drebėti rankos, ašaros viena po kitos krito ant laikraštinio popieriaus suliedamos tekstą. Pajutau dar didesnį beviltiškumą negu prieš tai, pasidaviau emocijoms ir isterijos priepuoliui. Ėmiau mėtyti ir daužyti pirmus pasitaikiusius daiktus po ranka. Nusiraminęs, susikaupęs ir viską apsvarstęs nusprendžiau palikti dabartinį gyvenimą sau už nugaros ir daugiau niekada prie jo negrįžti. Susikroviau savo likusius daiktus ir nuėjau į narkomanų pagalbos centrą. Padariau dėl mirusio brolio tai, ką reikėjo padaryti, kol jis dar buvo gyvas.
.      Tuo metu man buvo 22-ji metai.

.      Narkomanų pagalbos centre praleidau pusantrų metų – pusę metų priverstinai pagal gydymo programą, likusį laiką savo noru. Norėjau visiškai atsikratyti savo priklausomybės, atsistoti ant kojų, grįžti į gyvenimą ir būti užtikrintas, jog nepaslysiu ir negrįšiu prie senų įpročių.
.      Susirinkęs savo daiktus ir ,atsisveikinęs su manimi besirūpinusiais darbuotojais, patraukiau link traukinių stoties. Norėjau dingti iš šio miesto kiek įmanoma toliau ir niekada neprisiminti.
.      Per keturis metus teko gyventi trijuose miestuose. Nei viename taip ir nepavyko įsitvirtinti iki galo, nes būdavo problemų su darbdaviais – neturėjau nei patirties, nei kvalifikacijos. Kai kurie net sužinodavo, jog esu buvęs narkomanas. Taip pat būdavo problemų ieškant buto, kai kurie man būdavo tiesiog per brangūs, kitur tiesiog nepriimdavo arba po kurio laiko išprašydavo.
.      Taip ir blaškiausi kol galų gale atsidūriau ten, kur esu dabar. Turiu nuolatinį darbą, pastovią gyvenamą vietą, nelabai kam rūpi, kas aš esu ar kas buvau praeityje. Tai yra vienas didžiausių mažų miestelių privalumų – gali juose pasislėpti nuo savo problemų ir niekas apie jas čia neklausinės.

.      Šiandien sekmadienis. Tradiciškai 18 valandą susitinkame su Mariona. Turime net savo mėgstamiausią staliuką kavinės gale prie lango. Ten ne taip garsiai girdisi muzika ir niekas neblaško pokalbio vaikščiodamas pro šalį.
.      Aš visada į kavinę ateinu likus dešimt minučių iki sutarto laiko. Man nepatinka būti stebimam, kai einu prie ko nors. Tada jaučiuosi nejaukiai, susigėstu, pasimetu. Vieną kartą esu atėjęs vėliau negu Mariona, tai norėjosi prasmegti skradžiai. O Mariona pradėjo kikenti ir pasakė, kad būnu labai mielas, kai susigėstu. Susigėdau dar labiau, jaučiau kaip raudonuoja skruostai. Po to karto visada stengiausi ateiti pirmesnis už ją.
.      Atėjęs į kavinę užėmiau vietą prie mūsų staliuko ir užsispoksojau pro langą. Vakarėjo, saulė tokiu metu labai gražiai apšvietė visą gatvę pašiltindama visas spalvas ir suteikdama jaukumo. Tuomet pamačiau ateinančią Marioną. Paprastai ji rengiasi kuo patogesniais rūbais,  per daug negalvodama kaip atrodo. Bet šiandien ji pasipuošė palaidine ir vidutinio ilgumo sijonu. Kol ji ėjo prie manęs negalėjau atitraukti nuo jos akių. Priėjusi ji juokėsi. Pirma aš nesupratau kodėl, bet paskui supratau, kad sėdžiu išsižiojęs negalėdamas pratarti žodžio.
.      – Labas.
.      – S-sveika. Nuostabiai atrodai.
.      – Ačiū. Man patinka, kai pavyksta tave nustebinti, būni tada toks mielas.
.      – Stengiuosi, kad tai įvyktų kiek įmanoma rečiau, nejaukiai jaučiuosi…
.      Ji nusijuokė ir prisėdo priešais.
.      – Sveiki, kaip visuomet? – priėjusi prie mūsų pasiteiravo padavėja. Nors ji prisimena mus ir ką mes užsakinėjame, bet visuomet pasitikslina. Mūsų pasirinkimas nesikeičia nuo pat pirmos dienos kuomet čia atėjome. Tai mūsų tradicija, kurios stengiamės nelaužyti. Mariona tiki, kad jeigu ją sulaužysim, tai galim nebebūti draugais. Kartais ji tiki keistais prietarais arba susigalvoja dar keistesnius savo.
.      – Sveiki, taip, ačiū, – atsakau. Mes visuomet užsisakome dvi juodas kavas ir du kruasanus.
.      – Kokia proga taip gražiai atrodai šiandien? – klausiu aš Marionos.
.      – Šiandien prieš dvejus metus pirmą kartą susitikom.
.      – Velnias…atleisk, visiškai apie tai pamiršau, – pameluoju, nors, tiesą pasakius, jei nebūtų pasakiusi, net nebūčiau žinojęs to.
.      – Nieko tokio. Aš dažnai prisimenu tokias bereikšmes datas ir padarau iš to šventę sau, – nusišypso ji. Netikėtai sau pačiam šypsena išsprūsta ir man. – Kaip tu laikais?
.      – Šiaip sau. Šią savaitę vėl sapnavau savo sapnus. Šiandien naktį taip pat.
.      – Tu nenori apie savo sapnus pasikalbėti su kokiu nors specialistu?
.      – Kokiu?
.      – Pavyzdžiui, psichiatru. Paprašyk jo, kad tau atliktų hipnozę. Dažnai tokie sapnai nori tau kažką pasakyti. – Be prietarų Mariona labai tiki sapnais ir jų reikšmėm.
.      – Ką? – nusišypsau.
.      – Nesijuok, tai rimta. Greičiausiai tavo pasąmonėje yra išsaugoti kažkokie įvykiai, kurių smegenys nesugeba prisiminti.
.      – Atleisk. Tiesiog skamba šiek tiek absurdiškai. Žinau, kad tu visu tuo tiki, tačiau aš – nelabai. Aš manau, kad tai narkotikų įtaka. Pažeistos smegenys pradėjo durniuot ir tiek.
.      – Nemanau. Prašau, pagalvok apie mano pasiūlymą.
.      – Gerai, – nusileidau.
.      – Ačiū.
.      Kalbėjomės ilgai. Apie svajones, apie ateitį, įsivaizdavome savo šeimas ir vaikus. Kartais įsivyraudavo tyla. Tai nebuvo nejaukios tylos pauzės. Greičiau užsisvajojimo pertraukėlė. Šiandien kavinėje užtrukome ilgiau nei visuomet – išėjome prieš pat užsidarymą. Vakaras buvo šiltas, ėjome neskubėdami, mėgaudamiesi šiluma ir svirplių čirenimu. Kelias iki namų trunka vos dvi minutes, tačiau mes keliavome visą pusvalandį.
.      Namuose gulėdamas lovoje ir bandydamas užmigti vis mąsčiau ką man pasiūlė Mariona. Iš pradžių ėjimas pas psichiatrą man atrodė kvaila mintis, bet kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo labiau supratau, kad gal tai vienintelė išeitis. Nusprendžiau palaukti ryto ir apsispręsti galutinai.
.      Naktį mane vėl kamavo košmarai. Ryte vos pradėjus dirbti gydytojui paskambinau ir užsirašiau vizitui penktadienį, 8 valandą ryto.
.      Išvakarėse prieš vizitą kamuojamas jaudulio niekaip negalėjau atsipalaiduoti ir užmigti. Varčiausi lovoje vis galvodamas, kas bus, ką pamatysiu seanso metu ir ar kas nors paaiškės.
.      Prabudęs gerokai prieš žadintuvo skambėjimo laiką susiruošiau ir į gydytojo laukiamąjį atvykau visu pusvalandžiu anksčiau savo laiko. Įsivaizdavau, jog atvykęs į vietą mažiau jaudinsiuos. Klydau. Gydytojas buvo malonus, draugiškas, kalbėjo ramiai. Aš net pamiršau, kad jaudinausi. Mes pasikalbėjome ir pradėjome hipnozę. Hipnozės metu vėl pradėjau matyti savo sapną, bet dabar jis buvo ryškus, mačiau įvykius, kurių neprisiminiau.
.      Jaučiuosi gerokai apsvaigęs. Matau Gilę kartu su man nematytu vyru. Jie kažką tariasi tarpusavy, atėję prisėda šalia manęs ir pradeda kalbėti apie mano brolį.  Gilė siūlo man atkeršyti jam už tai, kad mane paliko. Ji sako – Mes jį šiek tiek pagąsdinsime, tik tiek. 
.     Bandau pamatyti, kas vyko toliau, tačiau ryškiausias vaizdas kurį matau – sėdžiu automobilyje, pro langą matau miestą, kelią, mišką tolumoj. Privažiuojame posūkį į mišką. Šalikelėje didelis ženklas, užrašai ant jo seniausiai nusitrynę. Iškart už jo žolėmis apaugęs kelias gylyn į mišką. Tarp medžių tolėliau pamatau namukus. Tie namukai atrodo labai matyti, bet niekaip nesugebu prisiminti, kur juos mačiau.
.      Nustembu, nes matau brolį. Jis atrodo piktas. Bandau suprasti, ką jis čia veikia. Negi aš pritariau Gilės pasiūlymui? Man einant artyn jo veidas keičiasi iš pikto į išsigandusį. Jis kažko bijo. Girdžiu murmėjimą sklindantį iš mano burnos. Rankoje spaudžiu šaltą metalinį daiktą. Vaizdas tarsi išsilieja, matau brolio veidą, girdžiu riksmą. Supratau, ką laikau rankoje. Tai peilis. Tik dabar jis šiltas ir drėgnas. Už manęs prie automobilio pamatau stovinčią Gilę ir tą keistą vyruką. Vadinasi mes atvažiavom visi. Akimirką pamatau juos nešančius kažką link miško.
.      – Tai buvo mano brolio kūnas… Aš jį nužudžiau, – sumurmėjau sau tyliai po nosim, kai prabudau iš hipnozės.

.      Po seanso namo ėjau lėtai, mąstydamas tik apie tai, ką pamačiau. Kodėl aš tai padariau? Kaip aš galėjau taip pasielgti? Negi manyje buvo tiek pykčio ir blogio? Visada norėjau sužinoti, kas nutiko mano broliui. Policija bylos vis dar neišnagrinėjo. Niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad visus tuos metus manę kankinęs košmaras buvo prisiminimas to, kas įvyko.

.      Sekmadienį vakare, įprastu mūsų susitikimo laiku, Mariona nustebo įėjusi į kavinę ir nepamačiusi manęs. Juk visada ateidavau pirmas. Ji bandė su manimi susisiekti telefonu, bandė skambinti į duris – tyla. Ryte pabandė dar kartą susisiekti su manimi. Tačiau kai ir šįkart nepavyko ji iškvietė policiją nujausdama bėdą.

.      Policija rado mano kūną svetainėje ant žemės. Čia jis pragulėjo nuo penktadienio vakaro. Šalia rankos gulėjo peilis, kuriuo dūriau sau penkis kartus. Ant stalo paliktas raštelis, kuriame parašyta:

Aš nužudžiau savo brolį.

Ačiū už viską, Mariona

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos