Vakarinės mintys apie šiandieną ir žiemą

Šiandien buvome pasivaikščioti. Buvo visai gražus oras, nors ir šaltukas jau kuteno žandus. Dėl to, kad nepripratau dar. Du laipsniai šilumos nėra taip šalta. Bet vis tik, oras buvo toks, koks man patinka. Žmona dar ryte pasakė, kad jai toks oras labai Kalėdom kvepia. Tuo laikotarpiu, kai dar nėra sniego, bet jau šalta ir tuoj tuoj Kalėdos. Ir iš tiesų, man buvo panašus jausmas, tik kol ji nepasakė nesupratau kas tai per jausmas. Buvo saulėta, miške tvyrojo vos vos matomas po nakties likęs šalčio rūkas.

Aš šiaip nelabai mėgstu žiemos. Įpusėjus žiemai man pradeda nusibosti pastovus šaltis, spalvų trūkumas, pilkuma. Bet šiuo metu aš jos visai laukiu. Aš visada jos laukiu. Su nekantrumu laukiu pirmojo normalaus ir gausas sniego, nes jis man sukelia labai gerą, malonią ir šiek tiek nostalgišką nuotaiką. Kai viskas staiga pasidaro balta, medžių šakos pasipuošia sniegu ir visur būna vien tik sniegas: minkštas, gražus, neišvaikščiotas. Labai staigiai pasikeičia peizažas ir man visada būna nuostaba – kaip gražu.

Žiema man labiausiai patinka dėl savo oro ir trumpų dienų, kuomet dažnai pasikeičia apšvietimas ir dienos nuotaika. Man patinka kai būna saulėta, kai saulė vos vos pakilusi virš horizonto, šalta, sniegas girgžda po kojomis ir gražiai ir lėtai krenta nuo medžių šakų, sukurdamas blizgučių užuolaidą. Mėgstu tokiu oru būti lauke ir vaikščiot iki tol, kol saulė pradeda leistis. Tada dangus būna arba oranžinis arba rožinis. Labai patinka toks apšvietimas prieš besileidžiant saulei. Būna labai gražu. Ir užplūsta kažkoks malonus nostalgijos jausmas. Net ir dabar rašant apie tai jaučiu tą jausmą. Keistai, galbūt, skamba. Bet man dauguma įvykių ar įspūdžių asocijuojasi su orais, kurie buvo tų įvykių dieną. Dažnai pačių įvykių nebelabai ir atsimenu, bet jausmas lieka. Nežinau, kodėl taip yra, bet man tai visai net patinka.

Taip pat man patinka ir apsiniaukusios dienos, kuomet nesimato ribos tarp apsnigtos žemės ir pilko dangaus. Tai tiesiog viena didelė balta pilkuma. O dar geriau, jei tokią dieną sninga. Gausiai ir didelėmis snaigėmis. Tokiu oru mėgdavau pasivaikščioti, bet dabar, turbūt, mieliau likčiau namie, žiūrėčiau pro langą ir, laikydamas mažąją ant rankų, rodyčiau į krentančias snaiges ir pasakočiau, kas tai per nuostabus daiktas – sniegas. Seniau, mes su kiemo draugais visas žiemos dienas praleisdavome lauke čiuožinėdami nuo kalno, lipdydami didžiulius sniego rutulius arba žaisdami kalno karalių. Tas kas užlipa ant kalno pirmas turi visus bandančius užlipti nustumti žemyn. Labai smagu būdavo. Vėliau, tik su keleta draugų vaikščiodavome po apsnigtus miškus kur tik akys veda. Šiais metais turbūt nepavyks, bet manau kitais metais galėsiu sugrįžti į vaikystę ir jau su mažąja vaikščioti po apsnigtus miškus ir čiuožinėti ir jaustis panašiai kaip tada.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos