Vaikai ir akmenys

Neseniai internete žmona užrodė mintį, kuri skambėjo maždaug taip:

„Jeigu norite sužinoti kaip su vaiku susitarti ką nors daryti ar elgtis, tai pakalbėkite su akmeniu. Tiek vaiko tiek akmens klausymas ir reagavimas į žodžius yra vienodas.“

Iš dalies sutinku, nes kai mažoji išmoko ir pradėjo rodyti ožius, tai kartais atrodo, kad šnekėtis su ja ir šnekėtis su siena yra tas pats. Sakai sakai, o ji kaip stovėjo lūpas papūtusi ir visiškai ignoruodama taip ir stovi.

Ir tokiais momentais aš prisimenu save, kad dažnai aš ir pats taip elgdavausi, kai buvau vyresnis. Ir aš niekaip nesuprasdavau, kodėl ant manęs pyksta tėvai. Kaskart kai žiūriu į mažę taip užsišikusią matau joje save. Ir sakau sau mintyse, kad nereikia nervuotis, nereikia pykti. Kartais suima pyktis, o kartais ji būna tokia juokinga, kai taip elgiasi, kad sunku nulaikyti šypseną ar juoką.

Tačiau vienintelis žmogus, kuris sugeba ne tik prakalbinti užsišikusią mažę, bet turbūt ir sieną sugebėtų prakalbinti yra mama. Stebiuosi kiek ji turi kantrybės, o aš neturiu. Todėl dažnai sėdžiu šalia ir stebiu, mokausi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos