Dviračiui nėra blogo oro, yra tik pasiteisinimai

Pirmas sniegas

Šiandien Vilniuje pasnigo. Kai ryte vos atsibudęs pamačiau, kad sninga net nesusimąsčiau kaip gi aš dabar važiuosiu į darbą. O gi žinoma, kad dviračiu! Man be galo patinka, kai sninga ir ypač kai sninga pirmasis sniegas. Tada net nuotaika kažkokia kitokia, žiemiška, šventiška.

Apsirengiau kiek šilčiau nei įprastai ir išvažiavau į darbą. Bevažiuojant pradėjo snigti ir kuo arčiau darbo – tuo smarkiau. Važiavau ir kaifavau. Sningant iš tiesų važiuoti yra gerokai maloniau nei per lietų. Lietus kažkoks šlapesnis.

Su slidžiais dviračių takais nesusidūriau. Tikėtina vakare važiuojant namo pašals. Tada reiks labiau pasisaugoti. Važiuoti jokių problemų nebuvo. Gal tik vėsiau negu buvo iki šiol. Bet vistiek kol atvažiavau iki darbo sukaitau.

Kartais sulaukiu klausimų ką darysiu žiemą, kai bus daug sniego ir šalta?

Dviračiu į darbą – kaip sekasi?

Jau maždaug pusantro mėnesio kasdien važinėju dviračiu į darbą ir vis dar negaliu atsidžiaugti tuo. Tai vienas tų sprendimų, kai pagalvoji „o kodėl nedariau to anksčiau?“.

Mėnesis laiko yra pakankamas laiko tarpas įvertinti savo sprendimą.

  1. Kelionė į darbą trunka 20-22 minutes, kartais iki 25. Viskas priklauso nuo nuotaikos, energijos, aplinkybių.
  2. Kelionė iš darbo trunka apie 15-18 minučių. Toks laiko skirtumas yra todėl, kad važiuoju į darbą daugiau į kalną, o iš darbo – nuo kalno.
  3. Važiavimas ryte – tai gera mankšta pajudėti, prasibudinti iki galo. Vakare – lengva mankštelė prieš miegą.
  4. Daugiau laiko būnu gryname ore. Žinoma, orą palei autostradas (Kareivių, Ozo g.) vargu ar galima grynu, bet vis geriau nei iš namų sėsti į mašiną, iš mašinos iškart į darbą, o vakare tas pats procesas tik atvirkščiai būnant lauke vos keliasdešimt sekundžių.
  5. Kai buvo gražios saulėtos rudeniškos dienos buvo vienas malonumas važiuoti ir grožėtis rudeniškais peizažais. Arba kai kelias dienas buvo super tirštas rūkas. Ramiai sau sustodavau, pafotografuodavau, neskubėdamas važiuodavau į darbą ir grožėdavausi.
  6. Patiriu žymiai mažiau streso ir pykčio priepuolių, nes nereikia vairuoti mašinos anarchijos sąlygomis. Pastoviai arba kas nors užlįsdavo naglai, pavojingai manevruodavo, sėdėdavo ant šiknos, nerodydavo posūkių, kamščiai, blogas matomumas ir t.t.
  7. Svarbiausia – važiavimas dviračiu nieko nekainuoja. O dar ir sveika.

Automobilį iškeičiau į dviratį

Aš niekada nebuvau užkietėjęs automobilistas, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be automobilio ir galvojau, kad tik su juo galima visur nuvažiuot ir jaustis pilnavertišku. Greičiau priešingai, turėjau automobilį, bet visur kur man reikėdavo važiuodavau dviračiu. Tik paskui, kai pradėjau dirbti pradėjau važinėti su mašina, nes taip buvo greičiau ir patogiau nei viešuoju. Nors ir brangiau. Paskui jau tiek įpratau, kad net kai galėjau važiuoti patogiai ir greitai viešuoju rinkdavausi mašiną. Dabar taip nedaryčiau.

Paskutiniu metu vis svarstydavau kaip supaprastinti ir atpiginti savo kasdienes keliones į darbą. Nors tiek ryte tiek vakare važiuodavau jau ne piko metu, tačiau labai dažnai papuldavau į kamščius. Ypatingai vakare. Dėl ko kelionė namo kartais užsitęsdavo pusvalandį, o kartais ir ilgiau. Nors atstumas viso labo kokie 6 kilometrai.

Paskutiniu metu vis svarstydavau kaip supaprastinti ir atpiginti savo kasdienes keliones į darbą. Nors tiek ryte tiek vakare važiuodavau jau ne piko metu, tačiau labai dažnai papuldavau į kamščius. Ypatingai vakare. Dėl ko kelionė namo kartais užsitęsdavo pusvalandį, o kartais ir ilgiau. Nors atstumas viso labo kokie 6 kilometrai.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos