Sausio pimosios dienos dienoraštis

Lygiai taip pat kaip kiekvienai metais laukiu Kalėdų, tai lygiai taip pat iškart po jų laukiu sausio pirmosios. Laukiu Kalėdų nes užplūsta kalėdinė nuotaika, tačiau iškart po Kalėdų ji ir baigiasi. Tas laikotarpis tarp Kalėdų ir naujų metų man kažkodėl yra nepaaiškinamai slegiantis. Iki tiek, kad sausio pirmosios rytą jausmas toks, lyg akmuo nuo pečių nukritęs. Didžiosios šventės baigėsi. Dovanų pirkimas ir kalėdinė panika irgi baigėsi. Nors aš stengiuos nuo to kiek įmanoma atsiriboti, tačiau iki galo to vistiek nepavyksta padaryti.

Būdamas vaikas labai mėgau švęsti naujus metus. Paskui būnant paaugliu tai tebuvo pretekstas būti su draugais kieme iki nakties. Ką veikėm? Nepamenu tiksliai, bet susigalvodavom kokios veiklos sniege ar šiaip bastydavomės ką nors susigalvodami. Paskui naujų metų nešvenčiau išvis. Jeigu niekur nebūdavau pakviestas, tai eidavau miegot. Tą patį padariau ir šiais metais. Paguldėm mažę 20 valandą, pažiūrėjom filmą, padegustavom vyno, žmona išėjo pas draugę iš gretimo namo, aš – žiovaudamas nuėjau miegot. Tačiau naktį prabudau ir nebegalėjau užmigti iki paryčių. Kaip tyčia. Užtat mažė per visą susišaudymą net nekrustelėjo.

Sausio pirmoji man yra tarsi šviesi pradžia, tuščias lapas po viso metų galo balagano. Šios dienos oras puikiai sutapo su mano nuotaika. Atsibudau ryte ir jau mačiau, kad bus geras oras. Šviesiau nei visada. Kai nedirbu, tai stengiuos visada su maže ryte prieš jos pietų miegą išeiti su ja pasivaikščioti. Nieko nelaukdamas susiruošiau, suruošiau ją ir pajudėjom. Pusiau eidama pati pusiau nešama ant rankų šiaip ne taip pasiekė Saulės slėnį, ten gal minučių dvidešimt stovėjo nejudėdama ir spoksojo į kitus vaikus. Paskui patraukėm savais keliais.

Seniai buvau išėjęs kažkur, tai negalėjau nepasinaudot proga tokiu oru pasivaikščioti. Jausmas buvo neapsakomas. Taip kažkaip lengva, ramu. Sunku nupasakot. Vienu metu eidamas susimąsčiau ir akimirkai pagalvojau, kad jau kokia kovo pabaiga ar balandžio pradžia. Jokio sniego, saulė šviečia ryškiai ir jos spinduliai šildo. Tose vietose, kur saulė šildė drėgną žemę kvepėjo visišku pavasariu. Spalvos net pavasariškos, šiltos, ryškios. Ir taip gera pasidarė. Ir taip užsinorėjau pavasario. Čia kaip kiekvienais metais. Laukiu rudens, tada laukiu žiemos ir Kalėdų ir tada tik pyst ir noriu pavasario.

Labai keistas jausmas buvo einant matyti visur prasikalusius žibučių lapus. Tuo pačiu ieškojau ir pačių žibučių. Mačiau kai kas jau buvo radęs jas gruodžio mėnesį. Mano protas niekaip negalėjo suvirškinti matomo vaizdo su esama šiandienos data. Sausio pirmoji? Nu ne, balandis dabar. Pažiūriu į telefoną – nu ne, sausio pirmoji. Bet dėl manęs visas sausis gali būti toks. Ir vasaris. Kaip prieš tai rašiau ir norėjau sniego, taip dabar aš jo visiškai nebenoriu. Ir nereikia jo.

P1012927

Visos nuotraukos darytos šiandien, 2020-01-01.

Palyginimui – 2019-01-04:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos