Karantino dienoraštis. Išvakarės

Šiandien kaip tik su žmona kalbėjom, kad gyvenimas per ramus ir nenutinka tokių įvykių, į kurių epicentrą patenkam patys ir kurie pateks į istorijos vadovėlius. Tai manau šios savaitės ir mėnesiai tikrai pateks į istorijos vadovėlius. Apie tai kalbama visur ir atrodo, kad nieko kito pasaulyje daugiau nevyksta. Turbūt taip ir yra nes gyvenimas daugumoje šalių tiesiog sustoja.

Visi, kurie galvoja, kad ai, čia galima varyti slidinėti į patį epicentrą, ai, čia valdžios ir žiniasklaidos išpūstas reikalas, galite eiti patys žinot kur. Garsiai nesakysiu, negražu. Aš pats visą laiką stengiausi nepasiduoti panikai ir paranojai. Bandžiau išlaikyti sveiką protą ir elgtis taip, kaip rekomenduoja valdžios institucijos. Bandau tą daryti ir dabar.

Šeštadienį darbe sužinojau, kad greičiausiai bus skelbiamas karantinas. Išeidamas iš darbo kolegėm pasakiau, kad optimistiškai tikiuosi, kad pasimatysim antradienį, bet greičiausiai tik po dviejų savaičių. Geriausiu atveju. Ir likau nežinomybėj. Paaiškėjus, kad karantinas vis gi bus, laukiau žinių iš darbo, ar reikės man į darbą ar ne. Kadangi vyriausybės nutarime buvo paminėta, kad prekybos centrams negalima dirbti, išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines, veterinarijas ir optikas. Ir tik šiandien vakare sužinojau, kad man į darbą vis tik nereikia. Iš vienos pusės gerai – kuo mažiau būsiu viešumoj ir kuo mažiau turėsiu kontaktų su kitais žmonėm tuo geriau. Iš kitos pusės, už prastovą mokama tik 40% atlyginimo. Vadinasi reikės gerokai pasiveržti diržus, norint išgyventi šį laikotarpį, kuris tęsis, manau bent jau mėnesį. O galbūt ir du ar daugiau.

Buvo paskelbta, kad visiškai užsidaryti namie nereikia, o patartina daugiau būti gamtoje. Aš pats šiandien dar tradiciškai nuėjau į mišką pasivaikščiot. Žmonių buvo tiek, kad pačiame miške buvo didesnė tikimybė užsikrėsti negu miesto centre. Reikės keisti maršrutus, kuriuose nebūtų žmonių.

Aš kadangi ir šiaip nesu labai socialus žmogus, tai man netrūks nei barų, nei klubų nei visų kitų panašių vietų. Mano pagrindinė pasivaikščiojimų vieta – miškas. Kad visiškai neišprotėt namie, pakaitom su žmona, jeigu ji norės, vaikščiosim miške. O į parduotuvę eisiu tik kai jau labai prispaus reikalas. Arba pasinaudosim barbora.

Baisu ir neramu kiek visa tai truks, kaip vystysis reikalai Lietuvoj ir kuo visa tai baigsis. Tikėkimės geriausio, bet ruoškimės blogiausiam.

Šis dienoraštis bus ateičiai, jeigu kada norėsiu prisiminti, kad tai vyko. Žiūrėsim kaip bus.

2 Replies to “Karantino dienoraštis. Išvakarės”

  1. Man tik viena įdomu, ar po šio karantino padaugės išsiskyrusių porų, kurios suprato, kad dvi savaitės gyventi vienoje patalpoje su antrąja puse yra ne jiems, ar po 9 mėnesių bus gimstamumo bumas, nes nuobodulį gi reikia kažkaip malšinti… :)

    1. Labai tikiuosi, kad bus gimstamumo bumas! Nors visokios supermamytės ir karjeristės tai jaučiu negalės pakęsti savo mylimų vyrų namuose ir pasiųs juos toli toli.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos