Kai mažas buvau

Vaikai prisigalvoja visokių keisčiausių paaiškinimų paprasčiausiems dalykams. Pavyzdžiui, aš, kai buvau pyplys, gal kokių ketverių ar penkerių metų, galvojau, kad vėją sukelia medžiai. Kažkokiu būdu medžiai draugiškai susitarę pradeda linguoti ir taip atsiranda vėjas. Man buvo sunku suvokti, kad vėjas yra kažkoks nematomas dalykas.

O šitas toks įdomesnis – nežinau kodėl, nežinau kaip, nežinau iš kur ištraukiau, bet aš galvojau, kad vaikai gimsta per burna. Žinojau, kad vaikai būna mamos pilve. O vienintelė man tada žinoma skylė buvo burną, pro kurią teoriškai galėjo išlįsti vaikas, todėl aš taip ir galvojau. Bet vistiek buvo dvejonių, kaip jis tada pro ten pratelpa.

Kai važiuodavom į kaimą, laukuose dažnai ganydavosi karvės. Vėl gi, nežinau iš kur aš tai ištraukiau, bet vos tik pamatęs laukuose besiganančias karves iškart pradėdavau rėkti dramblyyys!

Šitas ne mano, bet kažkas iš draugų ar klasiokų pasakojo, kad galvodavo, jog troleibusuose ir autobusuose stoteles skelbiantis balsas yra moters, kuri uždaryta kažkur lubose.

Ir, žinoma, legendinis mitas, kuriuo buvo gąsdinami turbūt visi mano amžiaus vaikai – jei suvalgysi sėklą tai pilve išdygs medis. Aš paniškai to bijodavau. Aš galvodavau, jog jeigu suvalgysiu arbūzo sėklą tai man pilve išdygs arbūzas. Mano pilvas išsipūs ir sprogs. Todėl kruopščiai išrankiodavau visas sėklytes.

Kokių jūs turėjot vaikystėj įsivaizdavimų?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos