Jausmai daiktams

Turbūt kiekvienas turi bent vieną tokį daiktą, kuris yra labai brangus, arba asocijuojasi su brangiais prisiminimais, arba tiesiog iki skylių numylėtas pliušinis žaislas. Aš irgi turėjau tokių daiktų, žaislų, rūbų. Bet ar kas nors yra bent kartą liūdėjęs dėl paskutinio likusio kotleto lėkštėje?

Kol nebuvau susipažinęs su savo žmona, tol galvojau, kad tik aš toks nesveikas ir liūdžiu dėl vieno paskutinio likusio kotleto šaldytuve, arba paskutinio gabaliuko pyrago, arba kito paskutinio likusio maisto gabaliuko. Tai reiškia, kad jeigu viso yra trys kotletai, o norisi tik dviejų, reikia suvalgyti arba visus tris arba vieną, nes vienas likęs kotletas liūdės. Kai susipažinau su žmona sužinojau, kad ji lygiai taip pat liūdi dėl kotleto. Man palengvėjo, nes aš buvau nebe vienas.

Man būdavo gaila žaislų su kuriais aš nebe žaisdavau ir jie gulėdavo stalčiuose. Su keliomis savo mėgstamiausiomis mašinytėmis žaisdavau dažniausiai, o kitos vis laukė, kad aš jas išsitrauksiu iš stalčiaus. Turėjau pliušinių žaislų su kuriais visai nežaisdavau. Jie tiesiog gulėjo. Ir aš vis prisimindavau ir galvodavau, kad reikia su jais pažaist, nes jiems liūdna. Tas pats ir su daiktais – dviračiais, paspirtukais ir panašiai.

Bet aš šį keistą mąstymą sugebėjau perkelti į aukštesnį lygį. Dar dirbdamas kavoje dažnai pagaudavau save mąstant apie tai, kai viena pupelė iš pakelio nukrenta ant grindų ir būna nebetinkama naudoti, kad tą pupelę kažkas nurinko, apdorojo, ji atkeliavo iš kito pasaulio krašto į Lietuvą, buvo paskrudinta, turėjo būti sumalta ir panaudota gaminant kavą, bet baigė savo egzistenciją taip liūdnai – nepanaudota išmesta į šiukšliadėžę. Vargu ar kas nors susimąsto apie tai. Panašiai mąstau ir apie kitus birius dalykus – jie turėjo atlikti savo nustatytą darbą, bet gyvenimą baigia liūdnai ir vienišai.

Kotletai nenori likti vieni be draugų šaldytuve.
Knygos nenori būti pamirštos ir laukia kada bus perskaitytos.
Žaislai laukia kada su jais kas nors pažais.
Visi daiktai nori atlikti savo darbą pagal paskirtį ir nenori būti pamesti.

4 Replies to “Jausmai daiktams”

    1. Kotletas – intravertas visai tikėtina versija. Galima tai apsvarstyti.
      Apskritai, kai daiktas naudojamas ne pagal paskirtį, bet kaip ir yra laužomas – visada liūdna…

      1. Svarbiausia įrankis padeda, o jį laužo! Arba neprižiūri! Čia kaip blogai elgtis su draugais. Nepasitikiu niekuo, kas iš aukšto žiūri į įrankius ;) Visi daiktai nusipelno pagarbos, bet asmeniškai man būtent įrankiai ryškiausiai matosi. Ir automobiliai, jei kas elgiasi „ne tėvo arklys, ne sūnus važiuoja“ tai irgi nesmagu matyt. Gali mašinikė būti purvina, maža kas, gal džiūgavo per balas, bet prasti tepalai, prastos stabdžių kaladės, suvedimo nebuvimas – čia tai bėda.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos