Gitaros, muzika ir aš

Mažai ką nustebinsi tuo faktu, kad kažkas groja gitara. Labiau nustebinti įmanoma tuom, kaip gerai grojama. Aš negroju gerai. Ir mano istorija visiškai nėra kažkuom ypatinga. Tiesiog noriu pasipasakoti.

Viskas prasidėjo kažkada, kai buvau paauglys. Gal maždaug keturiolikos metų, nepamenu. Tada vienas geras draugas supažindino mane su teisinga muzika. Berods prašiau, kad įrašytų kokių nors dainų paklausyti, tai įrašė Metallica, Accept, AC/DC, Scorpions ir dar kažko, ko nebepamenu. Ir man visai pradėjo patikti.

Po kiek laiko sužinojau, kad tas pats draugas turi gitarą, mokosi groti. Ir tada man trūks plyšt prisireikė gitaros. Taip reikėjo, kad išsiprašiau. Ir nupirko. Pirmoji mano akustinė gitara. Prisimenu tada kaip su pasididžiavimu troleibusu važiavau namo su ta gitara. Įsivaizdavau kaip išmoksiu groti visas dainas, kurias klausydavau ir būsiu kietas.

IMG_20191202_172657

Pradėjau mokytis visiškai nežinodamas nei ką daryt, nei kaip daryti. Išvis nieko nežinojau. Mokiausi su Guitar Pro ir interneto pagalba. Sekėsi, turbūt, neblogai. Visokios vaizdinės pamokos Youtubėj dar labiau pagelbėdavo, jei kažko nežinodavau ar nesuprasdavau ką ir kaip daryti.

Vėliau nusprendžiau, kad reikėtų pradėti lankyti gitaros pamokas. Pasigilinti žinias. Arba tiksliau Suprasti, ar aš viską teisingai išvis darau. Ar teisingai viską išmokau. Iš dalies. Pamokos davė naudos, bet tik tiek, kiek aš pats stengdavausi per jas išmokti. Nes viskas vykdavo maždaug taip – ateinu į pamoką, atsiverčiu knygos puslapį ties kuriuo baigiau praeitą kartą ir groju groju groju. Ko tikėjaus tai normalaus mokytojo, kuris bent truputį kiekvienam individualiai skirtų laiko pasiaiškinti klaidom ar kitokiem dalykam. Ne. Atkali – atsiskaitai mokytojui, kurį šiaip ne taip prisikvietei pasižiūrėti įvertinti – tada jis pasako, kad blogai – darai iš naujo. Berods metus laiko atlankiau. Tada prasidėjo krizė ir teko mesti, nes pamokos brangios, o tą patį galėdavau mokytis namie iš to paties sąsiuvinio.

Maždaug panašiu metu, kuomet pradėjau lankyti pamokas, ar prieš pradedant jas lankyti, man šįkart prisireikė elektrinės gitaros. Nes nu kaip gi galėjau groti roką ir metalą be elektrinės gitaros. Norėjau overdrive’o. To elektrinės gitaros skambesio. Man tiesiog reikėjo! Ir nupirko. Buvau belenkaip patenkintas. Ir tada pradėjau groti. Grojau viską, ką sugebėdavau išmokti. Kadangi neturėjau labai daug kantrybės kalti iki tobulumo vieną dainą, tai buvau išmokęs daug, bet taip pusėtinai. Su laiku atsirado daugiau įgūdžių, todėl tobulėjo ir visų mano jau mokėtų dainų skambesys.

IMG_20191202_165233

Niekada negrojau viešai. Visada grodavau tik koverius. O gal tiksliau pavadinti play-along’us. Pasileidavau dainą ir grodavau palei ją. Ir taip grojau beveik visą laiką. Iki tol, kol supratau, kad, galbūt, laikas būtų pradėti mokytis ir šiek tiek muzikos teorijos. Ne bendrai, o tai kas liečia gitarą – pattern’ai, pentatonika, sudetingesni akordai ir panašiai. Norėjau išmokti soluoti. Norėjau išmokti pagroti ką nors daugiau nei tiesiog play-along’us. Bet jau tuo metu aš buvau bepradedąs prarasti susidomėjimą ir motyvaciją groti. Pats save privedžiau prie to. Per gitaros pamokas buvau pradėjęs mokytis natų. Sunkiai sekėsi, bet jeigu nebūčiau metęs mokyklos, galbūt būčiau pramokęs. Pats namie bandžiau mokytis natas, bet pritrūko motyvacijos.

Ir nuo tada pradėjau apleidinėti gitarą. Grodavau vis rečiau ir rečiau. O kai paimdavau į rankas gitarą, supratau, kad neturiu noro groti. Net nebeturėjau noro mokytis, kaip jau minėjau, teorijos. Bandžiau Youtube rasti kokias nors video pamokas, kurios daugiau mažiau tiktų mano bukom smegenim. Bet tai, kad save verčiau, panašu tik dar labiau atgrasė nuo gitaros. Taip ir užsimiršo. Gitaros apdulkėjo.

Naujasis etapas

Maždaug 2012 metais, su kitu bičiulu nusprendėm, kad reikia pabandyti kažką kartu pagroti, pakurti. Turėti dvi gitaras ir grotį tuos pačius akordus dviese neatrodė labai gera mintis. Per paprasta. Soluoti taip ir neišmokau, todėl šitas variantas irgi atkrito. Kažkuriuo metu man pradėjo patikti bosinės gitaros. Taigi nusipirkau. Taip mes pradėjom groti kartu – gitara ir bosas.

Negrojom koverių. Na gerai, kelis. Bet grojom juos labiau sau. Viešais beveik neteko jų groti. Visos dainos buvo parašyti mano bičiulio, man tereikėjo jau esamoms dainoms sugalvoti boso partiją. Tai paprastos, nesunkios, bet skambančios boso partijos, kurios pridavė spalvų toms dainoms.

Pirmas mūsų viešas koncertas buvo mokyklos bardų koncertėlyje. Jame nebuvo ypatingai daug žmonių, bet kaip žmogui be viešo grojimo patirties, tai buvo kažkas tokio. Ir tai buvo labai smagu tuo pačiu. Ir užsikabliavau vėl. Tik dabar jau su bosine gitara. Nes sekėsi truputį geriau. Antras mūsų koncertas, į kurį mus pakvietė vienas iš bardai.lt vadybininkų, vyko Vasaros terasoj. Su bičiuliu pasedėjom, pagrojom ir nusprendėm, kad prie mūsų šiam koncertui reikia įkalbėti prisijungti mūsų gerą draugę su klavišais. Parepetavom. Gavosi labai gerai skambesys gitara – bosas – klavišai. Jautėsi išbaigtumas. Skambesys, kuris mums visiems tiko ir patiko. Taip mes tryse ir likom groti.

Bardų muzika tada buvo labai populiari, buvo daug jaunų grupių, jaunų bardų, vyko nemažai koncertų, į kuriuos mus kvietė. Buvo nemažai vietinės reikšmės bardų koncertų, į kuriuos buvo laisva registracija ir juose dalyvaudavom. Mūsų skambesys buvo šiek tiek kitoks, nei įprasta bardų muzikai. Kaip pats sakydavau – tamsi dainuojamoji poezija. Muzika buvo tamsi. Tekstai kai kurių dainų irgi tamsūs, šiek tiek agresyvūs. Bet tai nesutrukdė mums visur groti, dalyvauti ir net laimėti. Didžiausias pasiekimas buvo tada, kuomet laimėjom pakvietimą groti bardų festivalyje Akacijų alėja.

Kiekvieno koncerto metu kiekviena daina skambėdavo vis šiek tiek kitaip. Taip buvo todėl, kad vis šiek tiek pakeisdavom kai kurias vietas, perkurdavom naujai dainą, patobulindavom arba supaprastindavome skambėjimą.

Klavišininkė išvažiavo užsienin mokytis, pakvietimų į koncertus sumažėjo. Kaip ir pačių koncertų. Taip kažkaip tyliai ir nepastebimai dingom ir iš mažyčio muzikos pasaulėlio ir taip pat tyliai nustojom groti.

Nuo to laiko buvau kelis kartu pasiėmęs gitarą į rankas. Bet trumpam. Pabrazdinau šį bei tą, kai ką dar prisiminiau, bet didžiosios dalies ką mokėjau – nebeprisiminiau. Pagrojau ir padėjau į vietą. Taip kelis kartus per tuos keturis metus kai negrojam. Prieš porą dienų paguldžiau mažę ir prisėdau prie Youtubės. Išmetė video apie gitaras. Galvoju, na pažiūrėsiu. Pažiūrėjau bent septynis po dvidešimt minučių trukmės. Kitą dieną išsitraukiau gitarą ir grojau. Grojau, kol galėjau. Šiandien irgi grojau. Net pasistačiau stiprintuvą ant stalo, o elektrinę gitarą pasikabinau vietoj kelis metus kabėjusios bosinės gitaros. Kad būtų patogiau pasiimti ir pagroti, kai užsinoriu.

Kiek ilgai šita obsesija trūks nežinau. Galbūt tai trumpalaikis reiškinys ir po savaitės jau vėl būsiu pamiršęs. O, galbūt, tai nauja pradžia. Pamatysim.

Ačiū už kantrybę, jeigu perskaitėt iki čia. Tenorėjau papasakoti.

2 Replies to “Gitaros, muzika ir aš”

  1. Ir ačiū, kad papasakojai. Kažkam gal ta mūsų istorija atrodo paprasta ir maža, kaip tas bardų muzikos pasaulis, bet mums tai buvo didelis dalykas. Toks didelis, kad bent jau man tai paliko vieną ryškiausių ir gražiausių prisiminimų iš viso gyvenimo :)

    Vis prasigrok Nenusprendžiau, kas kitas. Bent lašeliu atgaivinsim tuos senus laikus. Visiem bus į naudą prisiminti :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos