Geriausi matyti siaubo filmai #3. J-horror

Kol žmona neparodė, kad egzistuoja nerealiai geri japoniški siaubo filmai, iki tol net nebuvau apie tokius pagalvojęs, arba, kad jie kažkuom įspūdingi. Tai buvo atradimas, kuris pakeitė mano požiūri į siaubo filmus. Japoniškų siaubo filmų savitumą lemia visų pirma jų kultūra, mitologija ir folkloras. Pvz., piktos dvasios yra vaizduojamos kaip žmonės, dažniausiai moterys, su ilgais plaukais arba tiesiog plaukai. J-horror žanro filmuose dažniausiai naudojamas psichologinis siaubas, gerokai rečiau galima pamatyti žudynes ar kažką panašaus. Dažnai šie filmai turi pakankamai daug mindfuck elementų, kai ilgą laiką visiškai neaišku, kas vyksta, arba kodėl taip vyksta ir tada būūm!

P.S. Japoniški trailer’iai labai skiriasi nuo holivudinių, todėl kartais trailer’is gali sugadinti visą įspūdį apie filmą, nors filmas be galo geras. Turėkit tai omeny.

Ringu (1998)

Mano vertinimas 9/10

Šis filmas yra Koji Suzuki knygos tokiu pačiu pavadinimu ekranizacija, kurią režisavo vienas geriausių japonijos siaubo meistrų Hideo Nakata. Yra iš viso keturios knygos, iš kurių tris skaičiau, nes ketvirtos nėra išleistos lietuvių kalba ir labai patiko. Rekomenduočiau paskaityti, kadangi knyga nuo filmo gerokai skiriasi. Knygoje viskas pasakojama gerokai plačiau ir truputį kitaip, nei filme. O apie filmą nepasakosiu, daugelis turbūt matę amerikietišką skambutį, tai tiesiog rekomenduoju pažiūrėt originalą.

Ju-on: The Grudge (2002)

Mano vertinimas 10/10

Kito japonų siaubo filmų režisieriaus Takashi Shimizu kurinys. Filme pasakojama, kad prieš keletą metų Takeo Saeki, sužinojęs, kad jo žmona Kayako yra jam neištikima ir iš pykčio nužudė tiek ją, tiek šeimos katiną, tiek sūnų Toshio. Japonų mitologijoje ir folklore, žmogaus mirtis kančioje, skausme ar iš liūdesio įkalina jų sielas toje vietoje, kurioje jie mirė (konkrečiai filme – name). Dėl to, visus apsilankiusius tame name, dvasios priverčia išgyventi tai, ką jautė dvasios.
Labai geras ir labai baisus, šiurpuliukus keliantis filmas. Ypač tas garsas, kai pagieža artinasi. Brr… Vertas pažiūrėti ne vieną kartą.

One Missed Call (Chakushin ari) (2003)

Mano vertinimas 10/10

Vienas geriausių mano matytų japoniškų siaubo filmų. Filmo esmė – žmonės be jokios priežasties pradeda gauti skambučius iš savo pačių numerių, bet 72 valandos iš ateities. Atsiliepus visi išgirsta savo balsą. Po trijų dienų vėl gavę skambutį miršta keistomis aplinkybėmis. Labai geras įtampą palaikantis ir atsipalaiduoti neleidžiantis, creepy atmosferą sukuriantis filmas. Kelias dienas galvoje skambėjo skambučio melodija iš filmo ir krūpčiojau nuo panašių garsų.

Audition (Ôdishon) (1999)

Mano vertinimas 9/10

Filmas paremtas knyga tuo pačiu pavadinimu. Filme pasakojama apie našlį, kurio sūnus paskatina jį vėl susitikinėti su moterimis. Tik tėvas keistu būdu nusprendžia susirasti naują partnerę – padaro atranką. Po kelių kandidačių Aoyama (pagrindinis veikėjas) susidomi Asami, kuriai irgi patiko Aoyama. O tada jau prasideda… Filmas sukuria pakankamai nemalonią atmosferą, dėl ko žiūrėti antrą kartą jį retai kam užsinori. Labai, kaip čia pasakius…nepatogus filmas, skausmingas žiūrėti.

Dark Water (2002)

Mano vertinimas 10/10

Dar viena Koji Suzuki knygos ekranizacija, kurią režisavo Hideo Nakata (tas pats, kuris ir Ringu pastatė). Traileris viską pasako, o daugiau sakyt nenoriu, nes paspoilinsiu. Vienas geresnių J-horror filmų. Rekomenduoju!

Pulse / Kairo (2001)

Mano vertinimas 7/10

Siaubo filmų tikslas yra pakutenti nervus ir sukelti baimę. Šitam filmui tai puikiai pavyksta. Jo dėka internetas ir kompiuteriai atrodo gerokai kraupesni dalykai, pro kuriuos dvasios bando persikelti į gyvųjų pasaulį. Tiesa pasakius, seniai mačiau šį filmą – filmas tamsus, creepy, bet kiek atsimenu lėtai įsisiubuojantis, kartais atsibosta laukti veiksmo,o kol lauki visi šiurpuliukai ir dingsta…

Shutter (2004)

Mano vertinimas 8/10

Nors tai japoniškų siaubo filmų list’as, bet į vertėtų įtraukti ir tailandiečių Shutter. Filmo idėja – vaiduokliai matomi nuotraukose – nėra pakankamai originali ar nauja, bet padaryta pakankamai skoningai. Taip pat pati filmo atmosfera ir detektyvinis stilius mane visada įtraukia – intriga su baimės elementais. Pakrūpčiojimas garantuotas.

Suicide club (arba Suicide Circle / Jisatsu Sākuru) (2001)

Mano vertinimas 10/10

Vienas geriausių ir vienas keisčiausių filmų – nepriklausomas, (kitaip gal dar underground’inis), kontroversiškas savo objektu režisieriaus Sion Sono filmas, Pakankamai keistas, pigių efektų, galbūt kartais ironiškas filmas iš pradžių gali atrodyti juokingas. Man toks jis ir atrodė ir nieko iš jo kažko labai nesitikėjau. Kartais aš išvis nesuprasdavau, kas vyksta, kodėl vyksta ir kodėl aš išvis žiūriu šitą nesąmonę, nes tai yra kažkoks kadrų ir siužetų kratinys. Kaip aš klydau. Čia sakyčiau vienas iš tų filmų, kur nereikia super gerų efektų ar kažko panašaus. Užtenka tik nuotaikos ir emocijos. O emocijos ir nuotaikos šis filmas turi. Masinės savižudybės yra parodomos kaip naujas madingas dalykas, galbūt turintis savo klubą (ką ir bandys aiškintis policija) ir net pop-grupę. Po filmo dar kurį laiką sėdėjau ir bandžiau suvirškinti, ką aš čia mačiau. Šitam filmui reikia labai nusiteikti. Labai keistas, bet labai geras filmas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos