Dienoraštis – vasario trečia. Atlydis. Fotoaparatas

Kurį laiką buvau visiškai primiršęs ir apleidęs juostinę fotografiją. Galbūt buvau sau užsikėlęs per aukštą kartelę, ką turėčiau fotografuoti ir iš visko bandžiau išlaužti „meną“. Meno, žinoma, išlaužti nepavyko, sėkmingai apleidau juostą ir fotografiją iki mobilografijos lygio.

Lūžis įvyko maždaug pavasarį, kai sugrįžo noras fotkinti. Tačiau tam norui įgyvendinti norėjau skaitmenos. Ilgai svarsčiau ar reikia. Noriu, reiškia reikia. Taigi, iš kelių savo kandidatų, kurie pateko į mano biudžeto ribas, įsigijau Olympus Pen E-PL7. Mažas, kompaktiškas, telpa į didesnę kišenę, be veidrodžio, bet su keičiamais objektyvais, Būtent tai, ko man reikėjo. Ir supratau, kad niekada daugiau nenorėsiu turėti veidrodinio fotoaparato. Tik dėl dydžio. Turiu juostinį veidrodinį, kurį dėl tos pačios priežasties – dydžio – visada tingėdavau tampytis. Dabar kartais pasiemu ir jį pabaigti juostelei.

Neseniai grįžo noras fotografuoti ir juostele. Tačiau, juostinio tampytis vis dar nesinori. Norisi mažo, kompaktiško, paprasto, bet patikimo fotoaparato. Parašiau senam mokyklos laikų bičiuliui, gal turi netyčia ką nors panašaus. Jis turi beprotiško dydžio fotoaparatų kolekciją, kurioje yra ne dešimtys, o šimtai vienetų fotoaparatų, objektyvų ir kitų priedų. Taigi, po pasisėdėjimo prie arbatos ir pokalbių apie šį bei tą, turiu savo rankose Agfa Silette.

P_20190203_141119_vHDR_On

Mažas, gražus, patogus ir paprasto naudojimo fotoaparatas. Visi nustatymai – diafragma, išlaikymas, fokusas – vienoje vietoje ant objektyvo. Nusistatai pirmą, antrą, trečią ir plekšt plekšt darai nuotraukytes. Žiūrėsim, kas gausis.

P_20190203_141808_vHDR_On

Ačiū už fotoaparatą!

Norėjosi išbandyti fotoaparatą, tai ta proga šiandien susiruošiau su mažąja pasivaikščiot. Pažiūrėjau pro langą į termometrą. Rodė plius keturis. Dar didesnė proga kur nors išeiti. Pasikabinau mažę į nešyklę, fotoaparatą į kišenę ir pirmyn.

Ėjau savo didelį ratą Sapieginės miškais kartais nuklysdamas mažiau pramintais takais. Oras buvo geras, šilta, nuo visur lašėjo tirpstančio sniego lašai. Sniegas po kojomis priminė permirkusį skudurą.

Nors tikslas buvo pafotografuoti su naujuoju Agfa, tačiau kartais išsitraukdavau telefoną ir nusifotografuodavau kai kuriuos vaizdus atminčiai. Aš dažnai fotografuoju visiškai random dalykus, kaip, pavyzdžiui, ištirpusio sniego plotai pavasarį, pusnys žiemą, kokios nors balos, lapai ar dangus rudenį, ir beveik bet ką vasarą. Kokiu tikslu? Pavadinkim tai melancholija. Žiūrėdamas šias nuotraukas prisimenu kokie jausmai buvo užėję tą akimirką. Arba kartais tiesiog įamžinti, kad va, vasario trečią, du tūkstančiai devynioliktų metų buvo atlydis. Man patinka stebėti ir įsiamžinti panašius dalykus.

P_20190203_140130_vHDR_On

Išeidamas iš namų pagalvojau, įdomu, kiek žmonių bus slėnyje su vaikais ir rogutėmis. Per tokią pliurzę, sakiau sau, tikrai nieko nebus. Klydau. Buvo bent pora vaikų, kurie per tas balas čiuožinėjo su rogutėmis ir pašikniukais. Priėjęs trijų berniukų, maždaug 10-12 metų, grupelę nugirdau dialogą. Vienas iš berniukų sulaužė kito pašikniuką. Ir savininkas pradėjo bartis ir sakė, kad tėvai uždarys namų arešto jį. O kaltininkas klūpėjo baisia nusibaudęs. Kažkaip pagailo man jų abiejų.

P_20190203_144439_vHDR_On

P_20190203_142631_vHDR_On

Žolyno gatvė. Išėjus iš miško, mieste sniego buvo dar mažiau. Vietomis nutirpę iki žolės. Beveik du mėnesius pravaikščiojus tik per sniegą, buvo labai labai keistas jausmas vėl ženkti žole – minkštą, jokio traškesio po kojom, neslidu. Ir tas drėgnos žemės kvapas.

Vietomis sniegas ant tiek nutirpęs, jog galima pagalvoti, kad pavasaris – šilta ir jokio sniego.

Šioje vietoje dar kaip tyčia buvo pradėję lyti, todėl teko trumpinti maršrutą ir eiti tiesiai namo. Buvo šlapia, bet iš kitos pusės buvo labai malonu jausti lietų.

P_20190203_144644_vHDR_On

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos