Dienoraštis – vasario aštuonioliktoji

Ta reta diena šį mėnesį, kuomet turiu laisvadienį. Netgi vieną. Pasisekė bent tiek, kad išpuolė nuostabus oras. Prabudau aštuntą ryto ir jaučiausi persimiegojęs, pavargęs ir išvis nesupratęs, kodėl vis dar lovoj, o ne darbe, nes turbūt pramiegojau. Ant tiek įpratęs keltis dviem valandom anksčiau nei šiandien.

Tie reti atvejai, kuomet man laisvadienis ir būnu namie, suteikia mažei labai daug džiaugsmo ir visa daugiau mažiau kažkiek egzistuojanti dienotvarkė nukeliauja šiknon. Mažė nori žaisti, negali atsidžiaugti, kad aš namie, todėl nemiega, šėlsta. O aš dėl to jaučiuosi kaltas ir norisi pasišalinti iš namų, tik kad mažė pailsėtų ir pamiegotų. Tėvelis namie tai kaip dramblys porceliano parduotuvėje – tik ir lauk bėdos.

Jau kažkur skaičiau, kad pavasaris šiais metais turėtų būti ankstyvas. Nesitikėjau, kad toks ankstyvas. Nors prognozės dar žada atšalimą, tačiau dažnesnė pliusinė temperatūrą ir dažniau šviečianti ir šildanti saulė vis labiau pakelia nuotaiką ir nuteikia mėgstamiausias metų laikui. Šiandien kai išėjom pasivaikščioti dieną oras buvo nerealus. Švietė ir šildė veidą saulė, daug kur nutirpęs sniegas, kvepia drėgme, drėgna žeme ir pavasariu. Zylės dainuoja savo pavasarišką „piku piku piku“. Sunku patikėti, kad vasario vidurys, ir norisi tikėti, kad daugiau žiemos jau nebebus. Ypač prisiminus, kad praeitais metais tokiu metu buvo beveik -30°C.

P_20190218_163324_vHDR_On

Ištirpo sniegas, tapo pravažiuojami šaligatviai, todėl jau kelias dienas einam pasivaikščioti su vežimėliu. Pasivaikščiojimus atskirai – aš į mišką su maže nešyklėje, žmona po rajono pigūškes – pakeitėm į pasivaikščiojimą su vežimėliu. Kaip žmona sako, jai tai labai romantiškas dalykas. Kuomet einam ilgesnį maršrutą, einame lėtai, nepaskausta nugaros nuo nešyklės. O ir mažė atsipūtusi guli sau, kažką murma po nosim, paskui užmiega. Idilė. Aš jau ir pats buvau pasiilgęs tokių pasivaikščiojimų. Kažkurį vakarą ėjom leidžiantis saulei, buvo jau gan vėsu, bet jausmas – visiškai pavasaris. Ėjau ir mąsčiau, kad va, greitai atšils, dažniau, galbūt, visur vaikščiosim, varysim į gamtininkų centrą pažiūrėti gyvūnų, po parkus ir miškus, po sodo apylinkes bastysimės. Ir tada suprantu, kad tuo metu jai bus greitai metai. Net nepastebiu kaip greitai eina laikas. Atrodo tik neseniai ji buvo visiškai bejėgė, o jau tuoj švęsim pusmetį, tada metus, tada…

1998CAM_2019_02_18_16_30_52_FN

Aš ir laukiu ir nelaukiu, kuomet ji paaugs. Pati vaikščios, bet dar bus maža miela mūsų mažė. Taip norisi, kad ji šiek tiek šnekėtų, visko klausinėtų, domėtųsi, bet tuo pačiu ir nesinori, nes daugiau tokia maža ir miela ji nebebus.

Būna man įvairios mintys sukasi galvoje, ar būsiu geras tėvas. Ar būsiu tas, su kuriuo ji mielai leis laiką ir šnekėsis apie viską ir būsim draugeliai. Ar bus viskas priešingai. Ar galėsiu suteikti jai saugumo jausmą ir ko nors išmokyti. Ar viskas baigsis tuo, kad tėvelis bus liurbio sinonimas. Viskas, žinoma, priklauso nuo manęs. Tačiau ar aš JAI patiksiu.

Einant iš poliklinikos mažė pagaliau užmigo šiandien pirmą kartą. Nors seniai buvo valgiusi, tačiau miegojo dar seniau, taigi nusprendėm dar šiek tiek prasieiti. Pakilom Šilo gatve iki Saulės slėnio, apsisukom ir patraukėm link namų.

1998CAM_2019_02_18_16_30_41_FN

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos