Dienoraštis – noriu rudens. Vėl

Aš po truputį pradedu norėti rudens.

Žinau, aš galbūt trenktas, sakysit. Dar tik vidurvasaris, sakysit. Negi tau patinka šaltas lietingas oras, sakysit. Patinka.

P_20181008_175658_vHDR_Auto

Mano du mėgstamiausi metų laikai yra pavasaris ir ruduo. Pavasario tik trumpas laikotarpis nuo tada, kai beveik nutirpsta sniegas, visur pasirodo praeitų metų parudavusi žolė, dar tik skleidžiasi pumpurai ir po truputį bunda gamta ir darosi šilta. Tas laikotarpis trunka labai trumpai, vos porą savaičių, bet aš spėju juo pasidžiaugti.

Aš jau praeitą vasarą rašiau apie rudenį. Rašysiu, turbūt, ir kitą vasarą. Man taip yra, kad įpusėjus vasarai pradedu norėti ir laukti rudens. Įpusėjus rudeniui pradedu norėti ir laukti žiemos bei Kalėdų. Kalėdoms šiais metais gali būti paskirta atskira tema. Mažei bus pusantrų metukų ir pirmą kartą po ilgo laiko lauksiu Kalėdų, nes vienam labai mažam ir svarbiam žmogeliukui norisi sukurti gražią šventę. Žiema man mažiausiai patinka, todėl nuo sausio pradžios jau gyvenu pavasario nuotaikom, laukiu to gamtos atgimimo, laukiu kol greičiau nutirps sniegas, nebebus taip pilka ir niūru ir šalta. Brr. O tada vėl pavasaris. Ir tik šiek tiek laukiu vasaros. Nežinau kodėl, bet vasara man nekelia kažkokių ypatingų jausmų. Apart tos vasaros, per kurią susipažinau su savo dabartine žmona. Vat tada tai buvo vasara. Prieš septynis metus.

Ruduo niekada nebuvo mano mėgstamas metų laikas iki kažkurio momento, kurio aš nepamenu. Arba tiesiog neįsisąmoninau. Kas man patinka rudenį? Beveik viskas. Ruduo man savaime labai nostalgiškas ir melancholiškas metų laikas. Man patikdavo išeiti rudens pavakare pasivaikščioti kuomet lengvas šaltukas kutena skruostus, besileidžianti ankstyva saulė dar labiau paryškina ir taip spalvotus medžių lapus, o jau nukritę lapai šnara po kojom. Praeitas ruduo buvo panašus. Tik jau visiškai kitoks nei prieš tai visi buvę. Vakarais vaikščiodavom visi tryse ir aš taip užsisvajodavau beidamas, kad net negirdėdavau, ką žmona man pasakoja.

P_20181011_182042_vHDR_Auto

Man patinka ir tas niūrusis ruduo. Kuomet atsikėlęs ryte pagalvoji, kad geriau paveikti ką nors šiltai ir jaukiai namuose, negu kišti nosį į lauką. Bet kišdavom nosį vistiek. Buvom nusistatę tikslą, kad nepaisant koks bus oras eiti su maže į kiemą pasivaikščioti. Kažkurį vakarą išėjom, prasidėjo dulksna, o vėliau ir normalus lietus. Ir dar vėjas šaltas pakilo. O mes apsirengę šiek tiek ne pagal orą buvom. Mus ir sulijo ir vėjas sušaldė. Tik mažė mielai ir jaukiai miegojo vežime uždenta apsauga nuo lietaus. Vistiek tai buvo geras, vertas prisiminimų vakaras.

Vienintelis dalykas, kurio aš nepasiilgstu rudenį – daug rengtis. Vasara tuom ir gerai, kad tiek namie tiek lauke užtenka šortų ir maikutės. Rudenį norint išeit pasivaikščioti reikės šiek tiek sugaišti laiko rengiantis. Ypač su maže. Tačiau, kai pagalvoju, kad ji tuo metu jau daugiau mažiau savarankiškai vaikščios ir kaip jai viskas bus įdomu ir nauja visi tie šlamantys lapai ir pirmasis sniegas, ir tada apsirengimas tampa visai menka smulkmena.

Iš kitos pusės, man labiau patinka pasivaikščiot kuomet yra vėsiau, o ne tada, kai einant prakaituoju ir būnu šlapias nuo galvos iki kojų. Praeitą rudenį mes su žmona dažnai išeidavom jau vakarop, apsirengdavom šilčiau, nusipirkdavom kavos arba karšto šokolado ir lėtai eidavom mėgadaumiesi vakaru jaukiai susisukę į šiltus paltus. Grįžę namo atsišildydavom nušalusius pirštus puodeliu karštos arbatos.

O po viso to ateina ir pirmasis sniegas. Apie jį rudenį.

P_20181125_144942_HDR

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos