Dienoraštis – kovo septynioliktoji. Apie svajones

Kažkada besedėdamas ir mąstydamas apie šį bei tą, pradėjau galvoti apie savo svajones. Kokios jos ir apie ką svajoju. Ir supratau, kad aš apie nieką nesvajoju. Ta prasme, kad man nieko nereikia, nieko netrūksta ir neturiu tokių svajonių kaip gera mašina, ar didelis namas ir taip toliau ir panašiai.

Ir kaip tik su žmona kažkurį vakarą, kol mažė miegojo, kalbėjom apie tai. Papasakojau jai visa tai. Ji pasiūlė pasigydyti, nes su manim turbūt ne viskas gerai. Bet iš dalies ji man ir pritarė. Tik kitą dieną ji man parašė, kad visos jos svajonės yra susijusios su maže. Ir aš jai pritariau. Aš, pavyzdžiui, svajoju ir laukiu kai su maže lakstysim po mišką ar po pievą ir stebėsim vabaliukus arba juos gaudysim. Tyrinėsim žoles ir kitus augalus, ar tiesiog vaikščiosim po mišką, klausysim paukščių. Gera tai, jog visa tai kada nors įvyks. Ir man tai suteiks begalinės laimės.

Per keletą metų aš labai stipriai pasikeičiau. Tiksliau pasikeitė mano mąstymas. Seniau galvodavau, kad kai turėsim vaiką, tai bastysimės po miestą, vesimes į visokius renginius mieste, žodžiu, žmonėsimės. Dabar aš viso to nenoriu. Aš stengiuos net to vengti. Aš noriu ramybės, tylos, atskirties. Man gera su dviem mano artimiausiais žmonėm – žmona ir maže – ir man daugiau nieko nereikia. Nei visokių renginių, nei koncertų, nei žmonėjimosi.

The-classic-wood-cabin-with-a-strong-element-of-simplicity

Kažkada žmona man buvo sakiusi, kad kai išeis į pensiją, norėtų gyventi kaime, o geriausia vienkemyje, auginti vištas ir džiaugtis gyvenimu. Tada pagalvojau, kad taip, galbūt smagu, bet nuobodu, kur veiksmas ir panašiai. Dabar galvoju, kad jau dabar norėčiau gyventi tame pačiame kaime ar vienkemyje. Ryte prabudus išeiti į kiemą ir nematyti nieko, tik mišką, laukus, gamtą. Ir tas noras taip gyventi pradėjo stiprėti šį rudenį. Nežinau, gal vaiko atsiradimas kažkaip pakeitė mano mąstymą.

P_20180527_142304_vHDR_Auto

Norisi gyventi lėtai, niekur neskubėti, nuošaliau nuo visų. Už miesto, kaime, vienkemyje, gamtos apsuptyje. Kur kiekvieną vasaros rytą išėję į kiemą galėtume žiūrėti kaip mažė žaidžia pievoje, laksto kur nori ir daro ką nori. Kur prisėdus lauke prie staliukos ir įsiklausius taip tylu, kad net ausyse spengia. Net paukščiai nečiulba, nes kaitra dienos metu, Kur galima sėdėti po terasos stogu per lietų, uosti lietumi kvepiantį orą ir klausytis kaip barška lietus.

Per daug romantizuoju viską? Pasvajoti juk galima.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos