Dienoraštis – kovo dvidešimt antroji. Saulę gaudant

Laukiau laukiau ir pagaliau sulaukiau beveik tobulo pavasariško oro. Nepaisant pakankamai gūsingo vėjo. Žmona norėjo nueiti viena pasivaikščioti po parduotuves, o aš ta proga pasikabinau mažę ant nešyklės ir išskubėjau miškan. Paskutinį kartą miške buvau kažkada vasario vidury, kai dar buvo sniego. Daugiau mažiau nutirpus sniegui mieste, pradėjom vaikščioti su vežimu.

Buvo žiauriai gera išeiti į mišką, kuomet nebėra sniego, pakankamai šilta, kad eiti su plona striukyte, šviečia saulė, tarp medžių nepučia vėjas ir šiaip labai gera nuotaika. Ėjau ir svajojau. Kažkokia net nostalgija užėjo. Giliau atsidusau.

P3220271

P3220272

Pradėjau kelionę nuo Saulės slėnio, nepasiekęs viršaus nusukau dešinėn. Lipdamas įkalnėn pagalvojau, kad kažkaip žymiai lengviau einasi, negu žiemą. Ir tada supratau, kad per sausą žemę eiti žymiai lengviau nei per sniegą. Kiekvieną pavasarį, kai einu per sausą žemę miške, man tai lyg pirmas kartas ir kaskart apima tokia nuostaba „kaip keista ir kaip gera eiti per žemę!“.

P3220277

P3220289

O dar tas drėgnos žemės kvapas, kuris yra nuostabiausias dalykas pasaulyje vos atšilus orui. Vienoje vietoje už Saulės slėnio, įdienojus saulė labai prišildo žemę. Ten auga pušys, ant žemės daug prikritusių kankorėžių. Ir pašildžius saulei žemė ir kankorėžiai labai skaniai pradeda kvepėti. Su draugu pavadinom tą kvapą kepintų kažkorėžių kvapu. Nes įmetus kankorėžius į laužą būna toks kvapas. Visada praeidamas pro tą vietą kelis kartus stipriai įkvėpiu to kvapo.

P3220291_gimp

Mačiau kai kas jau buvo įmetęs žibučių nuotraukas, bet pats dar nesitikėjau rasti. Eidamas mačiau tik žaliuojančius žibučių lapus, bet net neprasiskleidusių pumpurų nebuvo. Jau pasiekus plotus, kuriuose saulė gerokai prišildžiusi žemę pasimatė mėlynumas. Negausiai, stiebukai dar gležni, bet jau mėlynuoja.

P3220292

P3220293

Su žmona susitarėm susitikti prie namų, norėjom apeiti dar nedidelį ratuką aplink Saulės slėnį. Dar labiau nusileido saulė. Suteikė viskam ryškų ir vasarišką oranžinį atspalvį. Vakaras pasidarė labai ramus, nurimo vėjas, viskas lyg ir nutilo, į vakarą pradėjo čiulbėti paukšteliai.

Grįžau namo visiškai pavargęs, vos pastovėjau ant kojų. Man šiaip patinka eiti su nešykle, nes galiu išeit į mišką, bet su ja labai sunku, ypač einant ilgesnius atstumus, ar laipiojant įkalnėn ir nuokalnėn. Bet tokios dienos vertos kiekviejo jėgos lašelio.

P3220305

P3220311

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos