Dienoraštis – gegužės dvidešimt pirmoji

Šiaip dienoraštis yra ta įrašų kategorija, kuriais pasidalinu dienos įspūdžiais, dažniausiai kartu su nuotraukom. Šįkart nuotraukų nebus. Paskutinį kartą dienoraštį rašiau ***ieškau datos*** balandžio pirmą dieną. Tai reiškia praėjo beveik du mėnesiai ir nieko įdomaus mano gyvenime neįvyko? Įvyko. Tik ne viską noriu pasakoti. Arba tiesiog nėra kada pasakoti. Kad ir dabar, 20:34 , žmona su drauge, aš užmigdžiau mažę ir turiu laiko parašinėti ką nors,

Turbūt vienas žymesnių įvykių mano gyvenime per pastaruosiu keletą metų – pakeičiau darbą. Kas nežino, beveik šešis metus išdirbau barista. Nėra labai daug, bet ir nemažai iš tiesų. Man mano darbas patiko. Ne viskas, žinoma, patiko, esu apie tai rašęs šiame tinklaraštyje, tačiau daugiau mažiau patiko. Patiko nepastovumas, ypač, kai žmona irgi dirbo slenkančiu grafiku, tai, kad darbas nėra sėdimas, dinamiškas, daug veiksmo ir panašiai. Svarbiausia – darbas su super geros kokybės produktu – kava.

1998CAM_2019_05_06_14_50_37_FN_1

Pradėsiu nuo to, kodėl išvis pradėjau dirbti tokį darbą. Seniai seniai, buvau atradęs kavinukę Oze, kuri gamino tikrai gerą ir skanią kavą, o ir darbuotojai buvo liuks. Ypač vienas, kurio dėka pradėjau labiau domėtis kava, o vėliau ir dirbti toje pačioje kavinukėje. Norėjau dirbti su kava, bet tuo pačiu toks darbas buvo iššūkis ir pačiam sau. Aš esu intravertas. Bijojau ir nemėgau bendravimo su žmonėm. Viena svarbiausių priežasčių – mikčiojimas. Kas nežinojo, sveikinu, jau žinot. Taigi toks darbas buvo ir savotiškas iššūkis perlipti per save, nugalėti savo kompleksus ir įgauti pasitikėjimo savimi. Iš dalies šie mano tikslai ir buvo pasiekti. Dabar man lengviau bendrauti su žmonėm. Žinoma, nepasieita be situacijų, kuomet mano kalbos defektas mane pavesdavo ir tekdavo gerokai paprakaituoti.

Po metų praleistų šioje nuostabioje kavinukėje, perėjau dirbti į kavinių tinklą, kuriame išdirbau nei daug nei mažai, keturis su pusę metų. Buvo visko, ir gero, ir nelabai gero. Bet visumoj visa sukaupta patirtis ir išgyventas laikas šioje įmonėje nenuėjo veltui. Kol nepasidarė nelabai gerai. Pagrindinė mano išėjimo iš darbo priežastis – aš pats. Bliamba, taip dramatiškai rašau, atseit tai taip svarbu ar būčiau kokia superžvaigždė. Oh well. Žodžiu. Kaip ir minėjau, norėjau persilaužti ir išmokti bei nebijoti bendrauti su žmonėm. Tik aš negalvojau, kad žmonės yra tokie durni ir užknisantys. Buvo visko. Tačiau kažkaip pyktis ant tokių žmonių praeidavo savaime. Tačiau paskutiniu metu, o ypač po mažės gimimo, kuo loliau, tuo labiau jaučiausi pavargęs nuo žmonių ir bendravimo su jais. Kiekviena nauja savaitė darbe buvo vis didesnė kančia. Nenorėjau nei matyt, nei bendrauti su niekuo. Pavargau nuo aptarnavimo. Kol galų gale, prisiverčiau atsisveikinti su sentimentais ir atsisveikinti su darbu. Žinoma, prie to dar prisidėjo ir vidiniai dalykai, bet apie juos nepasakosiu.

Dabar aš turiu maždaug keturis metrus savo darbo erdvės, dvejas stakles, tris kitus aparačiukus, krūvą visokių atsuktuvėlių ir replyčių ir gaminu akinius. Jaučiuosi žymiai geriau ir esu vėl patenkintas gyvenimu.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos