Dienoraštis – birželio dvidešimt trečioji

Praleidom dvi ramias ir nuostabias dienas sode su klecku. Po to, kai išmokėm ją pačią užmigti norėjom, kad praeitų šiek tiek laiko, kol ji apsipras. Dėl tos priežasties sode būdavom trumpai, porą valandų tarp pirmo ir antro miego. Bijojom migdyt sode, nes vistiek, daug žmonių, nemažai veiksmo, nežinia kaip sektųsi naujoje vietoje užmigti. Bet šeštadienį surizikavom ir visai gerai gavosi. Mažė praktiškai iškart užmigo, nemažai pamiegojo, pailsėjo, todėl leidom sau pabūti iki vakaro.

P_20190622_164524_vHDR_Auto

Visą rudenį ir visą žiemą svaigau, kaip noriu, kad mažė kuo daugiau laiko leistų gamtoje, gryname ore. Žiemą beveik visada įsimesdavau ją į nešyklę ir eidavau į mišką. Dabar, kai jau vasara ir ji visai paaugusi, paleidžiam ją ant pledo ant žolės ir ji visą dieną ant jo ir žaidžia. Kartais pasivaikštom, padarom tapu tapu, paliečiam kokį nors lapą, išsiraunam žolę. Nors mažė nėra labai sunkus vaikas ir neverkia ištisai, tačiau namuose jai greitai pasidaro nuobodu. O kam gali patikti sėdėti tarp keturių sienų visą dieną. O kai tokie karščiai tvyrojo, tai niekur ir nevesdavom jos.

Visą dieną būdama lauke mažė nepalyginimai ramesnė. Žaidžia sau, nezirzia taip dažnai, kaip namie. Lauke tiek daug visko naujo, nematyto, įdomaus su kuo galima susipažinti, pačiupinėti, paragauti, pamatyti. O ir seneliai būna, vis daugiau žmonių vis įdomiau. Kol geri orai planuojam kurį laiką pagyventi sode. Visai kaip ir svajojau. Didžiąją dalį laiko vistiek praleisiu darbe. Tačiau, sugrįžęs sėdėsiu ne tarp keturiu sienų namie, o paguldę mažę galėsim pasėdėti lauke. Ryte pusryčiai terasoje irgi skamba visai viliojančiai.

P_20190623_134713_vHDR_Auto

Jau praėjo beveik du mėnesiai nuo to laiko, kai palikau kavinę. Ir galiu pasakyti, kad jaučiuosi puikiai. Jaučiuosi atsigavęs. Net buvo kolegos tai pastebėjo ir pasakė, kad atrodau atsigavęs, linksmesnis. Turėjau dvejonių keisti darbą ar ne, pasigailėsiu ar ne. Tačiau dabar visiškai nesigailiu. Vėl jaučiuosi žmogumi. Panašu, kad aš jau atsibendravau su žmonėmis visam gyvenimui į priekį. Tačiau, vistiek ir čia kartais tenka bendrauti su klientais, bet tai taip retai ir minimaliai, kad net ne erzina. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek liūdina – per mažai matau mažę. Ryte apie valandą ir vakare apie valandą. Baigėsi mūsų vakariniai pasivaikščiojimai, Kai mažė užmiega nakčiai kažkur eiti venam pasivaikščiot irgi nei šis nei tas. Lieka tik savaitgaliai, bet jie taip greitai prabėga. Atrodo to laiko niekada nebus gana. Žinoma, negali viskas būti tobula, reikia prisitaikyti.

P_20190623_112514_vHDR_Auto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos