Dienoraštis – atklydusios stirnos ir pasivaikščiojimas miške

Šiandien diena prasidėjo įprastai: atsikėlėm, žmona pamaitino mažę, tada ji pamiegojo, mes pavalgėm, vėl pavalgė mažė ir ėjom pasivaikščioti. Oras buvo gražus, nešalta, saulėta. Reikia naudotis proga kažkur išeit tokiu oru, kol atostogos.

Gyvenam prie pat miško, todėl dažnai pro langą matosi įvairūs gyvūnai. Vasarą begalė paukščių, užklysta ežiai, girdėti naminės pelėdos ūbavimai. Turbūt gyvūnų būna daugiau, bet pro tankų mišką jų nesimato. Žiemą paukščių irgi nemažai. Lesyklas lanko zylės, bukučiai, geniukai, kėkštai. Puota dažniausiai vyksta rytais, kai prabundame. Praeitą žiemą pro mišką skuodė kiškis, vos spėjau žmonai parodyti.

Kėkštas:

Šiandien ruošiausi ėjimui į lauką ir kažkaip žvilgtelėjau pro langą. Ir negalėjau patikėti savo akimis. Keturios stirnos skuodžia, paskui sustoja ir ramiai sau tarp medžių vaikšto ieškodamos maisto.

Fotoaparatą jau buvau pasidėjęs koridoriuje ėjimui į lauką. Iš tos nuostabos net pamiršau, kur jis guli. Prisiminiau. Greitai skuodžiau į koridorių, pasiėmiau fotoaparatą, užsidėjau televyką ir pradėjau filmuot. Fotografuoti nebuvo prasmės, nes tarp medžių stirnų beveik nesimatė. Be stabilizatoriau su teleobjektyvu sunku nulaikyti vaizdą stabilų, tačiau vistiek kažkas matosi.

Raudona linija žymi stirnų ėjimo kelią. Aiškesniam vaizdui susidaryti kaip, palyginus, arti jos buvo.

P_20181124_093359_HDR

Ir vėliau jos nuėjo savais keliais, nebesimatė daugiau.

Susiruošėm ėjimui į lauką, aš pasiėmiau mažą į nešyklę ir nuėjau į mišką, žmona pasiblūdinėti viena į kitą pusę. Ėjau savo tradicinį ratuką pro Sapieginės miškus. Šviečia saulė, nešalta, mažė greitai užmigo nešyklėje, todėl ėjau ganėtinai lėtai, neskubėdamas. Mėgavausi visiška tyla miške ir kur ne kur pasigirstančiu zylių „piku piku“ ir kitais pakankamai pavasariškai skambančiomis paukščių giesmėmis. Bet ir jautėsi kaip pavasaris. Sniegas ant saulės dar netirpo, bet kūną jau visai sušildo. Ne tik kūną, bet ir sielą.

Tik išėjus iš namų, netoliesi pasitiko patirpęs sniego senis:

P1160189

Saulės apšviesta kalva. Nieko ypatingo, bet savo archyvuose mėgstu turėti tokias nuotraukas. Jas daug maloniau žiūrėti ir prisiminti, negu tas, kuriose dangus visiškai pilkas.

P1160190

Paėjus tolėliau, pasitiko gražiai apsnigti medžiai, kurių vėjas nespėjo išpūstyti. Pasidarė labai malonus apšvietimas. Saulė lyg ir švietė, bet buvo po plonu debesų sluoksniu, todėl apšvietimas buvo švelnių atspalvių, šiek tiek rožinis, nes saulė po truputį žemėjo. Labai mėgstu tokį apšvietimą. Nors ir žiema.

P1160193

Po pusantros valandos vaikščiojimo jau ir mažė prabudo ir man nugara šiek tiek pavargo. Su septyniais kilogramais laipioti po įkalnes ir nuokalnes po slidų sniegą šiek tiek sunku. Bet užtat visai nebloga mankšta gaunasi. O kuo toliau, tuo svoris vis didės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos