Barzdoto tėčio užrašai #66

– Ką čia nupiešei? – klausiu mažosios.
– Mamaaa! – atrėkia man atgal.
– Šaunuolė kokia!

Ir išties, kai dar prieš kurį laiką piešė visokias spirales ir tik jai vienai suprantamus ratilus ir kitokius darinius, tai dabar ji susikaupusi sugeba nupiešti apskritimą. O nusibeždžionavusi kaip mama piešia veidą mažė lygiai taip pat nupaišo veido dalis ir plaukus. Nelabai pataiko kur kokia veido dalis yra, bet jau šis tas!

Barzdoto tėčio užrašai #63

Laiptai ir bordiūrai

Ar prisimenat, kai būdami vaikais einant būtinai reikėjo kur nors užsilipti ir ten eiti? Ar tai būtų bortelis, ar neaukštos sienos gabalas, ar betoninės klombos. Aš pats prisimenu kaip mėgdavau užsilipti ant aukšto iš akmenų padaryto borto ties buvusiu kino teatru Neris. Taip pat mėgdavau eiti tvoros pamatais palei Sapiegų parką. Niekas manęs to nemokė, nemačiau taip ką nors darant, tai buvo tarsi kažkoks slaptas instinktas, kurį turi tik vaikai ir jie taip daro.

Barzdoto tėčio užrašai #62

Meilė žaislams.

Kaip gyvenime atsiradęs vaikas sugeba akimirksniu pakeisti požiūri į kai kuriuos dalykus. Pavyzdys – vaikiški žaislai. Kol neturėjom vaiko ir negalvojom apie jį, tol visi mažylių žaislai vienodai švietė: smėlio žaislai, dėlionės mažiukams, lėlės, kaladėlės. Bent jau man. Buvo įdomu pažiūrėti, bet labiau nedomino.

Nežinau, kas pasidarė atsiradus vaikui, bet jaučiu nenusakomą meilę visiems tiems žaislams, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio. Parduotuvėje beveik visada praeinu ir pasižiūriu ką nors su kuo mažė galėtų žaisti ir kas jai būtų įdomu. Man ir pačiam įdomu. Mielai pats žaisčiau su tais žaislais. Statyčiau smėlio bokštus ir kitų formų blynus, kasčiau ir grėbčiau, pilčiau vandenį ir plukdyčiau laivelį. Po to, kai mažei nupirkau kamuolį su juo daugiau laiko žaidžiau aš nei jį. Pradėjau spardyti kamuolį namuose ir užsimiršau visai, kas aš ir kur esu. Panašu, jog manyje bunda mažas vaikas.

Barzdoto tėčio užrašai #61

Dėdė tamsiame  koridoriuje.

Maždaug pusvalandis prieš einant miegoti mes su mažąja visada ramiai būnam kambaryje. Mama ant supamo krėslo mes su maže ant žemės skaitom knygutę, kambaryje prieblanda – dega tik viena lempa virš mažės lovos. Staiga mažoji kažko išsigąsta, prisiglaudžia prie mamos ir nepaleidžia. Dabar retai ji taip daro, todėl šiek tiek nustembam. Matyt išsigando kažkokio garso laiptinėje. Arba šiaip pavargusi ir jautresnė garsams.

Barzdoto tėčio užrašai #59

Meilė vabalams.

Meilė visiems mažiems ropojantiems gyviams yra išmokta iš mamos. Ji niekada nepraeis pro šalį nepasisveikinusi su kokiu nors fainu vabalu, ar nepaglosčiusi kokio pūkuoto vabzdžio. O kadangi mažė yra visiška papūga ir kopijuoja viską, ką mes darom, todėl vos pamačius vabalą jai būtina su juo pasisveikinti. Aaaba! – su tokia pačia intonacija kaip mamos mažoji sako kiekvienam sutiktam vabalui. Pritupia ir bando paglostyti. Aba išvertus iš jos kalbos reiškia labas.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos