Barzdoto tėčio užrašai #84

Prieš kelias savaites sumontavau vaizdo klipą, į kurį surinkau vaizdo įrašus iš įvairių mažės gyvenimo etapų – nuo pirmos dienos kuomet gimė iki dabar. Mes su žmona kartais prisėdam ir pažiūrim visus jos įrašus, prisimenam, ką galbūt primiršom. O šį vaizdo klipą galima bus mažei parodyti kai bus vyresnė. Manau jai patiks.

Kai pabaigiau – parodžiau žmonai. Žiūrint tą vaizdo klipą mane vis apimdavo jausmas, kad žiūriu į svetimą vaiką. Visi vaizdo įrašai, kuriuose jai pusę metukų, metai, pusantrų atrodo tokie tolimi, atrodo, kad tai buvo taip seniai ir kartais mažė juose visiškai nepanaši į save dabar.

Esu ne kartą rašęs apie tai kokia ji užaugusi atrodo vienu ar kitu momentu. Dabar man ji irgi atrodo labai užaugusi – tiek visko moka, šneka, susigalvoja savo žaidimų, fantazuoja, juokauja. Elgiasi kaip tikrai vaikas. Tokia pati suaugusi ji man atrodė ir prieš pusę metų. Ir prieš metus. Tačiau kai pažiūriu į ją prieš pusę metų dabar – tai ji atrodo tokia mažytė. Mažiau plaukų, dar nekalba normaliai, kitaip žaidžia, kitaip elgiasi. Jau net nekalbu apie tai kaip ji atrodė kai jai buvo metukai. O tada ji mums atrodė tokia didelė.

Tikiu, kad kai po pusės metų pažiūrėsiu į ją dabar ji jau atrodys mažytė, nes po tiek laiko bus dar labiau pasikeitusi, dar labiau užaugusi. O taip pat po metų, pusantrų, dviejų. Praėjo tik dveji su pusę metų, o atrodo kokie 10.

Vakar žmona užsiminė man, kad neberašau tėčio užrašų. Spėju, kas skaito – irgi pastebėjo ir gal net pasigedo. Ne, nepamirštu rašyti. Tiesiog per daug visko vyksta, kad spėčiau viską užrašyti. Taip pat paskutiniu metu rašydavau tik dialogus. Smagu juos dokumentuoti, tačiau po kurio laiko manau juos tiesiog atsibosta skaityti. Ką manot?

Barzdoto tėčio užrašai #82

Peppa!

Nuo tada kai prieš kelis mėnesius žmona parodei mažei Pepos filmuką jai prasidėjo obsesija. Tos pačios filmuko serijos jai iki šiol neatsibosta ir kaskart žiūri kaip naujas. Mes net stebėjomės, kaip jai neatsibosta, bet tada prisiminėm save vaikystėj kai žiūrėdavom tas pačias serijas po keliasdešimt kartų ir tada daugiau apie tai negalvojom.

Dabar kai tik pamatom kokį nors daiktą ar knygą su Pepa trumpai pagalvodami ar reikia (reikia) perkam. Tai dabar mažė turi vieną Pepos dėlionę, vieną knygelę su garsais, vieną knygą – dėlionę, kelias minkštas knygeles su istorijom, turėjo begalę spalvinimo knygelių, bei knygelių su lipdukais. Taip pat turi Pepos chalatą ir svarbiausia – pliušinę Pepą.

Barzdoto tėčio užrašai #80

Mama, noriu arbatos.

Prieš kelias dienas, gal trečiadienį, gal ketvirtadienį sėdžiu darbe. Žiūriu – skambina žmona. Ji retai man be reikalo skambina, todėl atsiliepęs jau laukiu geros arba negeros žinios:

– Labas! Negalėjau nepaskambinti papasakoti, ką mažė padarė.
– Nuu..? – vis dar nežinau, ko tikėtis.
– Grįžom iš darželio, atėjo prie spintelės, išsitraukė iš dėžutės arbatos pakelį, atplėšė, atėjo pas mane ir rimtu veidu sako – Mama, noriu arbatos.

Toks jos užtikrintas norų pasakymas vis dar mus nustebina.

Dar bandė išsiaiškinti ar tikrai ji nori tos arbatos. Pagalvojusi šiek tiek vis nusprendė, nenori.

Barzdoto tėčio užrašai #79

Daug daug žodžių.

Prieš pradedant lankyti darželį mažė daugiausia kalbėjo savo paukščių kalba, kurią suprasdavome tik mes. Mokėjo vieną kitą žodį pasakyti gražiai, bet tai buvo labiau išimtis. Tačiau dabar praėjus mėnesiui po to, kai pradėjom lankyti darželį – visai kitas vaikas. Kaskart grįžęs namo išgirstu naujų žodžių ir kaskart vis dar nustembu, nors turėčiau būti įpratęs. Bet tai, matyt, tėvų džiaugsmas, kai vaikas išmoksta kažką naujo ir nesvarbu ar jam 2 ar 18 metų.

Dabar mažė grįžusi po darbo kalba ir kažką pasakoja dviejų, trijų ar net keturių žodžių sakiniais. Gali papasakoti kaip jai sekėsi darželyje, ką veikė, su kuo žaidė, ką valgė ir panašiai. Taip pat gali pasakyti ko nori. Ateina ir sako: mama, noriu sausainis. Arba tete, ateik kaityti (skaityti). Vakar vakare skėlė geriausia: mėgstu pieną!

Barzdoto tėčio užrašai #78

Greičiau į darželį.

Kai vaikas šeštadienį prabudęs maždaug pusę 7 ryto atėjęs į lovą sako mums odega, tepu tepu – suriškit uodegą ir einam į darželį – tuomet supranti, kad adaptacija įvyko greitai ir sklandžiai.

Kiekvieną rytą mažė prabunda ganėtinai anksti ir dar būdama su pižama bėga mautis batų ir tepu tepu. Maždaug tėti, greičiau, greičiau, einam į darželį! O atėjus į darželį ir nespėjus nusirengti jau bėga į grupę pas drauges. Tai tenka vos ne jėga ją stabdyti ir perrengti į tapkutes. Perrengus nubėga į grupę net neatsisveikinusi ir man tenka vos ne šaukti jai ate, o ji iš tolo man atsako greitą ate – maždaug eik jau, aš skubu žaist. Nelabai mes jai reikalingi, kai darželyje tiek užsiėmimų.

Barzdoto tėčio užrašai #77

Antroji adaptacijos savaitė.

Antroji savaitė prabėgo sklandžiau negu galvojom, tačiau buvo ir savų trūkumų. Savaitę pradėjom su ašarom. Matyt po savaitgalio mažė šiek tiek atprato, o galbūt dar visiškai neįprato prie daržo, tai palikus ją ir išeinant ji paleido ašaras. Kadangi ilgi atsisveikinimai ne į naudą nei man nei jai, auklėtoja bandė ją prablaškyti, o aš atsisveikinęs beveik iškart išėjau. Kai atsiėmiau ją po pietų miego ji buvo geros nuotaikos.

Kitą dieną ir neapsiėjom be ašarų. Auklėtoja sakė, kad greit nurimo, o tai svarbiausia. Kitom dienom jau apsiėjom be ašarų, ėjo pati į grupę ir panašu net pati norėjo eiti. Visas dienas nuo antradienio vakarieniavo ir pasiimdavau ją iškart po vakarienės. Visada būdavo linksma, džiaugdavosi matydama, turėjo daug įspūdžių.

Barzdoto tėčio užrašai #75

Pirmoji adaptacijos savaitė.

Štai ir baigėsi pirmoji darželio lankymo savaitė, tiksliau trys dienos. Tačiau nuo to įspūdžių ne mažiau. Panašu, kad darželis mažajai visai patinka, nors pasitaiko ir nesmagių akimirkų. Bet jos greitai praeina.

Taigi, nuo pradžių. Skaičiau ir straipsnius internete ir kalbėjom su žmona kaip geriausia būtų elgtis atvedus mažę į darželį. Likus kokiai savaitei pradėjom kone kasdien pasakoti, kad ji eis į darželį, kad ten bus vaikučių ir kad ten reikės likti be mūsų. Visi tokie pokalbiai buvo pasitinkami su entuziazmu ir šypsena. Tai jau gerai.

Taip pat svarbus dalykas buvo papasakoti mažei, kiek laiko ji bus darželyje. Pakeliui aš jau jai sakydavau, kad ateisim į darželį, tu būsi su auklėtoja ir vaikučiais, o aš ateisiu prieš pietus. Paskui sakiau, kad ateisiu po to, kai pabus lauke, nes nežinojau kada ką veiks.

Ir paskutinis, turbūt svarbiausias dalykas – atsisveikinimas. Trumpas, greitas ir paprastas atsisveikinimas, kad būtų kuo mažiau ašarų ir kuo greičiau apsiramintų ir eitų žaisti.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos