Vaikai ir akmenys

Neseniai internete žmona užrodė mintį, kuri skambėjo maždaug taip:

„Jeigu norite sužinoti kaip su vaiku susitarti ką nors daryti ar elgtis, tai pakalbėkite su akmeniu. Tiek vaiko tiek akmens klausymas ir reagavimas į žodžius yra vienodas.“

Iš dalies sutinku, nes kai mažoji išmoko ir pradėjo rodyti ožius, tai kartais atrodo, kad šnekėtis su ja ir šnekėtis su siena yra tas pats. Sakai sakai, o ji kaip stovėjo lūpas papūtusi ir visiškai ignoruodama taip ir stovi.

Tas vakaras

Tas nuostabus vasariškas vakaras vaikštant miške, kuomet besileidžiantis saulė šviečia tarp medžių sukurdama pasakiškus vaizdus ir nušviečia viską vis šiltėjančia oranžine spalva. Tas per dieną prikaitusios ir vakare savotiškai kvepiančios pievos kvapas. Ta vakaro ramuma, kuomet vakarop nurimsta vėjas, pasidaro tyku ir girdisi tik vakarinis paukščių čiulbėjimas. Tas vakaras, kuomet laikas tarsi sustoja. Tas vakaras, kuomet atsiguli pievoje, žiūri į dangų ir saulėtekį ir svajoji. Arba nieko negalvoji ir mėgaujiesi akimirka.

Katinas valgantis baterijas

Keistas įrašo pavadinimas, ane? Tuoj paaiškinsiu.

Paskutinius du mėnesius teko gerokai pasikankinti su miegu. Aš norėjau miego, bet jis manęs nei kiek. Vėlai užmigdavau, anksti prabusdavau ir iki kol vaikas atsikeldavo praktiškai nemiegodavau, o tik gulėdavau ir visas piktas bandydavau užmigti. Beveik kiekvieną naktį prabusdavau tuo pačiu laiku – dvasių laiku – ir nuo tada arba visai nemiegodavau arba kas valandą prabusdavau ir bandydavau vėl užmigti.

Tačiau šiąnakt, turbūt, pirmą kartą per visą tą laiką miegojau ypatingai gerai. Naktį buvusios audros ir perkūnijos visiškai negirdėjau, todėl ryte prabudęs pagalvojau, kad jos nei nebuvo. Tik po to, kai žmona pasakė, kad prabudo nuo perkūnijos supratau, kad aš nieko negirdėjau. O gaila, nes man labai patinka gulint lovoje klausytis liūties ir perkūnijos. Man tai geriau už bet kokius migdomuosius. Audros metu gulėdamas lovoje jaučiuosi super jaukiai, o lietaus barbenimo į žemę galėčiau klausytis nors ir visą naktį.

Melancholiškas vakaras

Pavasaris yra mano mėgstamiausias metų laikas po rudens. Tirpstantis sniegas, kurį saulė kasdien šildo vis stipriau ir ilgiau, šilumos kvapas, atsirandančios spalvos ir besiskleidžianti žaluma. Optimistiškai nuteikiantis laikas, kuomet dienos šiltyn ir ilgyn, vis arčiau vasaros.

Tačiau vasara kažkaip labai daug emocijų nesukelia paskutiniu metu. Šilta, kartais per karšta, visada žalia. Kaip ir žiema be didesnių pokyčių, dėl ko tiesiog prie jos įprantama. Nepaisant to, vasariškos liūtys su perkūnijom, kuomet atrodo, jog iš kur gali būti tiek vandens, yra kažkas nerealaus. Ir tas lietaus kvapas! Daugmaž tuo ir apsiriboja mano meilė vasarai šiuo metu.

Viena pieva, dveji metai

Vakar vaikščiodamas pagalvojau, kad seniai bedariau nuotraukų palyginimus. Befotografuodamas obuolių sodą, kuris yra šioje pievoje prisiminiau, kad esu daręs visos pievos nuotrauką. Puiki proga palyginimui, ypač kai medeliai gerokai užaugo per tuos du metus.

Apskritai, kažkada šioje pieva nebuvo nei vieno medžio. Dabar panašu, kad po kelių metų čia bus mažas miškas.

Jausmai daiktams

Turbūt kiekvienas turi bent vieną tokį daiktą, kuris yra labai brangus, arba asocijuojasi su brangiais prisiminimais, arba tiesiog iki skylių numylėtas pliušinis žaislas. Aš irgi turėjau tokių daiktų, žaislų, rūbų. Bet ar kas nors yra bent kartą liūdėjęs dėl paskutinio likusio kotleto lėkštėje?

Kol nebuvau susipažinęs su savo žmona, tol galvojau, kad tik aš toks nesveikas ir liūdžiu dėl vieno paskutinio likusio kotleto šaldytuve, arba paskutinio gabaliuko pyrago, arba kito paskutinio likusio maisto gabaliuko. Tai reiškia, kad jeigu viso yra trys kotletai, o norisi tik dviejų, reikia suvalgyti arba visus tris arba vieną, nes vienas likęs kotletas liūdės. Kai susipažinau su žmona sužinojau, kad ji lygiai taip pat liūdi dėl kotleto. Man palengvėjo, nes aš buvau nebe vienas.

Vieno sapno istorija

Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį supratau, kad man patinka rašyti. Nors rašymo talento aš neturiu, bet man patinka pats procesas – susigalvoti mintį, pradėti rašyti žodžius, kurie virsta sakiniais, sakiniai – tekstu. Vieni įrašai geresni, kiti – nelabai, tačiau aš mėgaujuosi tuo ir bandau išmokti rašyti bent kiek geriau. 

Jau kelis mėnesius man kirbėjo mintis galvoje parašyti ką nors daugiau, nei tiesiog įrašą tinklaraščiui. Norėjosi sukurti istoriją ir ją papasakoti. Kurį laiką galvoje sukosi vienas sakinys, kuris galėtų būti istorijos pradžia. Bet vis nepradėdavau rašyti, nes arba nesugalvodavau ką rašyti, arba galvojau, kad man nieko nesigaus ir tiesiog nepradėdavau. 

Tačiau vieną vakarą prisėdau ir pradėjau rašyti. Tas vienas sakinys, nuo kurio viskas prasidėjo virto pastraipa, antra, trečia. Kitą dieną pratęsiau rašymą. Rašiau vis kažką pataisydamas, pakeisdamas, perrašydamas. Galų gale gavosi mano pirmasis sukurtas ir parašytas pasakojimas. 

Ne literatūrinis šedevras, tačiau gal tai tik pradžia?

Gegužio sniegas

Jeigu dar vakar galima buvo mėgautis vasariška šiluma ir tvankiu oru kaip prieš stiprią audrą, vaikščioti trumpom rankovėm ir galvoti, kad jau prasidėjo vasara, tai šiandien iš pačio ryto norėjosi atsidaryti dėžutę imbierinių sausainiu prie kavos, pasipupšti eglutę ir vakare pažiūrėti Vienas namuose. Tokia stipri buvo kalėdinė nuotaika.

Išsilaisvinimas

Kažkada girdėjau, kad dauguma merginų laukia vakaro tik tam, kad galėtų prasisegti liemenėlę ir išsivaduoti iš pragariškų kančių. Galvojau didelio čia daikto, negi taip blogai ir nepatogu. Ne, neeksperimentavau ir nenešiojau liemenėlės visą dieną, kad suprasti, ką tai reiškia.

Tačiau aš galiu jas suprasti.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos