Barzdoto tėčio užrašai #53

Tik dabar susimąsčiau, kad barzdoto tėčio užrašai nebeatitinka realybės, nes aš jau kurį laiką nebeesu barzdotas.  Na, bet labai didelio skirtumo nėra, pavadinimas nieko nekeičia, įrašai nuo to geresniais netampa.

Bet dabar ne apie tai. Prieš atsirandant vaikui visada galvojau, kad auginti vaiką yra sunku. Kaprizai, ašaros, nepasitenkinimai, tėvų rėkimai ant vaiko. Bet panašu, kad mano įsivaizdavimai tiesiog buvo paremti blogais pavyzdžiais. Aišku, nėra ir dabar lengva, bet galvojau, kad bus žymiai žymiai blogiau. Kad bus taip kaip įsivaizdavau pradžioj. Kad nesusitvarkysim su vaiku, kad lips ant galvos, kad pastoviai bus kaprizai, ožiai, nepasitenkinimai, verksmai. Bet, viskas gavosi kažkaip priešingai. Ir vis stebiuosi, ar čia mes tokie geri tėvai ar tiesiog mūsų vaikas gavosi toks geras. Su savo besivystančiu, kartais sunkiu charakteriu, bet visumoj mažoji yra beveik tobulas vaikas.

Kol dirbau iki karantino, matydavau vaiką tik truputį ryte ir vakare beveik prieš pat miegą. Per mažai tiek man tiek jai. Nes kai grįždavau iš darbo, tai ji vos išgirdusi, kad atidarau duris viską mesdavo ir bėgte atbėgdavo šaukdama tete tete! Ir iš tos laimės įsišėldavo, kad kartais neįmanoma buvo užmigdyti. Taip retai ją matydamas tiesiog nespėdavau pastebėti visų mielų smulkmenų, kurias ji daro, kaip elgiasi, kaip reaguoja ar kaip tiesiog būna vaiku. Kaip ji leidžia dieną, ką ji veikia, kaip ji žaidžia, kaip ji piešia, kaip ji reaguoja ir šypsosi ją pakalbinus, kaip ji nusišypso, kaip ji pasižiūri savo gražiom akim, kaip ji susigėsta ir paskui slepiasi, kaip ji juokiasi kai jai kutena pėdas arba nugarą, kaip ji nustemba, kaip ji reaguoja išgirdusi paukščius ir tiesiog klykia iš džiaugsmo cypcyyyyp!, kaip ji tiesiog maivosi, kai jos nieks nemato, kaip ji pasipuošia kuo nors ir atbėga pasimaivyt, kaip ji kopijuoja mus ir kaip jai rūpi mūsų daiktai, kaip veikia jos fantazija ir prisigalvoja įvairiausių dalykų, kaip mokosi kalbėti ir pasakyti naujus žodžius ir tas džiaugsmas kai jai pavyksta, kaip ji džiaugiasi tiesiog galėdama bėgioti sode po pievą, kaip džiaugiasi pamačiusi vabaliukus ir paukščiukus, kaip džiaugiasi paprastais dalykais, ko aš jai labai pavydžiu, kaip ji prisiglaudžia, apsikabina ir duoda bučkį, kaip ji būna miela ir duoda bučkius, kai ko nors nori, kaip mielai ji bijo siurblio ir pabėga, bet tuo pačiu ir juokiasi, kai būna ant kelių ir nebijo, kaip ji supranta gerokai daugiau dalykų negu mes su žmona įsivaizduojam ir dar daugelis daugelis kitų dalykų ir smulkmenų.

Kartais atsigulęs į lovą vakare pradedu apie visa tai galvoti ir suprantu, kad tie dalykai keisis. Po metų jau bus kiti dalykai ir smulkmenos, dar po metų – dar kiti. Ir taip iki tol, kol ji užaugs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos