Barzdoto tėčio užrašai #61

Dėdė tamsiame  koridoriuje.

Maždaug pusvalandį prieš einant miegoti mes su mažąja visada ramiai būnam kambaryje. Mama ant supamo krėslo, mes su maže ant žemės skaitom knygutę, kambaryje prieblanda – dega tik viena lempa virš mažės lovos. Staiga mažoji kažko išsigąsta, prisiglaudžia prie mamos ir nepaleidžia. Dabar retai ji taip daro, todėl šiek tiek nustembam. Matyt išsigando kažkokio garso laiptinėje. Arba šiaip pavargusi ir jautresnė garsams.

Po kurio laiko paleidžia mamą, pakelia galvą. Klausiam jos:
– Kas nutiko?
– Dėdė, – sako ir rodo į koridorių, kuriame nedega šviesa.
– Kas? – klausiu dar kartą.
– Dėdė.
– Dėdė? – klausiu. Ji pritariamai linksi. Žiūrim su žmona vienas į kitą išpūtę akis. Man jau pašiurpo oda, pradėjau nejaukiai jaustis.

Galiausiai paaiškėjo, kad žmona tiesiog išmokė ją taip sakyti, kai kaimynai išeina arba pareina.

Visa šita situacija man priminė vieną vakarą prieš keletą metų. Sėdėjom kambaryje, nepamenu, ką darėm, tikriausiai kalbėjom ar klausėm muzikos kai staiga išgirdom, kad kažkas nukrito nuo sekcijos. Pirma nesupratom kas, nes net nebuvo kam ir kaip nukristi. Tada paaiškėjo, kad nukrito dirbtinė levandos šakelė, kuri gulėjo pintinės aukštais kraštais pačiam dugne. Tiesiog, ėmė ir nukrito. Tarsi būtų iššokusi iš pintinės.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos