Barzdoto tėčio užrašai #78

Greičiau į darželį.

Kai vaikas šeštadienį prabudęs maždaug pusę 7 ryto atėjęs į lovą sako mums odega, tepu tepu – suriškit uodegą ir einam į darželį – tuomet supranti, kad adaptacija įvyko greitai ir sklandžiai.

Kiekvieną rytą mažė prabunda ganėtinai anksti ir dar būdama su pižama bėga mautis batų ir tepu tepu. Maždaug tėti, greičiau, greičiau, einam į darželį! O atėjus į darželį ir nespėjus nusirengti jau bėga į grupę pas drauges. Tai tenka vos ne jėga ją stabdyti ir perrengti į tapkutes. Perrengus nubėga į grupę net neatsisveikinusi ir man tenka vos ne šaukti jai ate, o ji iš tolo man atsako greitą ate – maždaug eik jau, aš skubu žaist. Nelabai mes jai reikalingi, kai darželyje tiek užsiėmimų.

Smagiausia tai, jog užsimezgė draugystės. Ypač su viena mergaite. Kažkurį rytą atvedžiau įį darželį, mūsų atbėgo pasitikti jos draugė. Ji priėjo, apsikabino mažę, paglostė, pasiėmė už rankutės ir nuėjo žaist į grupę. O vakare atėjus paimti mažės, jos draugė paleidžia ašaras. Taip liūdna ir miela tuo pačiu metu.

Svarbiausia jai patinka darželyje. Nes dažnai atėjus ryte matau kaip dauguma vaikų verkia, nenori likti ir išsiskirti su tėvais, arba dar pakeliui pradeda priešintis ir verkti. Kur gi jai nepatiks, kai tiek daug jos mėgstamiausios veiklos: ir pažaidžia, ir pavalgo, ir pamiega, ir lauke pabūna, ir pilna vaikų. Pasaka.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos