Barzdoto tėčio užrašai #65

Princesiškas charakteris.

Mažoji princesė nebūtų princese jeigu nerodytų savo princesiško charakterio. Ir kojytėmis ji patrepsėti moka, ir ne ne ne pasakyti sugeba, ir užsišikti, suraukti veidą ir mesti ingorą – lengviau nebūna. Tik, deja, visi šitie bajeriai jos princesybei vistiek nepadeda pasiekti savo tikslų ir norų. Tokiu atveju pasitelkiami dviejų karalysčių – princesės ir suagusiųjų – diplomatiniai dialogai siekiant abiems pusėms tinkamo susitarimo ir įvykių eigos. Nepavykus pasiekti susitarimo suaugusiųjų karalystės vadovybė skelbia misijos pabaigą iki kito tinkamo momento.

Kartais maža princesė gali paskelbti visišką ir neperkalbamą ignorą suaugusiems ir tada kaip žirnis į sieną – susitarimas matomas kaip pačių ausys. Svarbiausia yra nustatyti atitinkamą veido išraišką, papūsti lūpas, pamirksėti akimis, kartais atsisukti ir pažiūrėti į akis su visiška panieka. Svarbiausia nepasiduodi spaudimui ir palaukti tinkamos progos dialogui. Arba leisti princepesai išsipykti. Visai padeda.

Bet gerai yra tai, kad taip būna nedažnai. Pavargimas, neišsimiegojimas, per daug įspūdžių ir naujų dalykų – dažniausios princesiško užsišikimo priežastys. Visais kitais atvejais mažoji būna beveik tobulas vaikas, nes susitarti būna ganėtinai lengva. O kartais savo noru daro dalykus, kuriuos niekada nepagalvotume jog gali pati savo noru daryti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos