Barzdoto tėčio užrašai #64

Puodo reikalai: antras bandymas

Pirma dalis šičia. Po nekuklios pertraukos vėl grįžom prie puodo reikalų. Tiksliau sakant puodo reikalai virto klozeto reikalais praleidžiant beveik neatskiriamą vaikystės atributą – puoduką.

Po pradėtų lyg ir sėkmingų bandymų sodinti mažę ant puodo po kurio laiko nevalingai visą tą reikalą apleidome. Tik prieš kokias dvi savaites susizgribome, kad artėja darželis, reikia mažę išmokyti ant puodo daryti, o ir pirkti bei keisti sauskelnes jau šiek tiek pabodo. Vos pradėję sodinti ant puodo prisiminėm, kodėl apleidom tą reikalą – kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė. Reikia begalės kantrybės paaiškinti tokiam mažam vaikui eilinį kartą pavariusiam ant grindų, kodėl reikia sėsti ant puodo. Ji lyg ir supranta, kad reikia sėstis, žino, ko mes iš jos norim, bet panašu nemoka palaikyti, pakentėti, kol atsisės ant puodo. Turėjom mintį, kad jai nepatinka puodas, todėl įsigijom dangtį tualetui.

Vėliau žmona pasidomėjo ir perskaitė būdą, kurio esmė – kas pusvalandį sodinti vaiką ant puodo nepaisant to nori ji padaryti ką nors ar ne. Abudu mes žiūrėjom į tai šiek tiek skeptiškai, vargu ar suveiks. Tačiau jau kitą dieną mažė beveik kiekvieną kartą pasiprašydavo ant į tualetą, pati nubėgdavo šaukdama kakuuu, kakuuu! 

Sunku suprasti ar suveikė pats metodas ar sodinimas ant dangčio, tačiau dabar ji visada pasiprašo, nubėga iki tualeto ir visa patenkinta padaro. Puodukas liko kaip atsarginis variantas, kuomet tualetas užimtas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos