Barzdoto tėčio užrašai #57

Nematau – reiškia nėra.

Karantino metu mažoji labai priprato prie to, jog aš visąlaik būnu namuose. Po truputį grįžtu į darbus, bet panašu, kad mažoji dar nespėjo prie to priprasti. Kaskart man grįžus namo mažajai kažkas tarsi būtų prisukęs spyruoklę – ji pašėlsta, pasiunta ir paskui jos nebūna įmanoma nuraminti. Kad ir šiandien, grįžau, ji apsidžiaugė, pavalgiau, nuėjom į kambarį ir prasidėjo pasiutimas, pradėjo žvengti iš nieko, lakstyti per lovą, pradėjo bučkius dalinti iš pradžių mamai, tada atbėga pas mane, tada vėl pas mamą, tada vėl pas mane. Ir taip gal pusvalandį.

Nepaisant visų linksmybių nenumaldomai artėjo laikas miegui. Turim tradiciją – mažė nubėga į virtuvę atsinešti savo gertuvę, tada pasiima meškį dainuojantį lopšines, atsisėda mamai ant kelių, visi ramiai paklausom, atsisveikinam ir eina miegoti. Kaip viskas vyko šiandien – paprašius atsinešti gertuvę ji sustojo, užsimerkė, tuomet atsimerkė, vėl užsimerkė ir kartais atsimerkdavo viena akim pažiūrėti ar mes vis dar čia. Maždaug aš užsimerkiau, manęs čia nėra, tai negalit priverst eiti miegoti. Lygiai ta pati situacija virtuvėje prie gertuvės, kambary prie meškio. Ir juokinga ir tuo pačiu negalima juoktis, nes taip elgsis dažniau pamačiusi, jog mums patinka.

Vis dėlto šiaip ne taip atsigėrėm, paklausėm lopšinės ir ramiai be verksmų nuėjom miegoti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos