Barzdoto tėčio užrašai #56

Karantinas pakoregavo visas gyvenimo sritis. Anksčiau net nesusimąstydavom, kad paprastas išėjimas pasivaikščioti gali būti lydimas streso, baimės ir galvojimo, kur eiti, kad nieko nesutiktume, nieko neliestume. Apie išėjimą į kiemą su mažąja nebuvo nė kalbos. Toks pasivaikščiojimas būtų pareikalavęs daugiau streso nei malonumo. Maža ką. Šiais laikais per mažai apsisaugojimo nebūna. Užtat, kai nuvažiuojam į sodą, tai paleidžiam mažę išsilakstyti iki tokio lygio, kad vakare anksčiau laiko paguldyta iškart nulūžta.

Kai pradėjo apjuosti stop juostom visas vaikų žaidimo aikšteles, vieną prie mano namų pamiškėj esančią aikštelę pamiršo. Tokia ten ir aikštelė – supynės ir senos sulūžusios metalinės balansinės supynės. Greičiausiai tiesiog nepastebėjo ir niekas nesitikėjo, kad ji ten bus. Ir tada prasidėjo visas įdomumas. Ši aikštelė buvo kone dviejų – mano ir gretimos – gatvių mamyčių su vaikais traukos centras. Nuo pačio ryto iki pačio vakaro pamainomis joje būdavo vaikai, vaikai su mamom, dvi mamytės su vaikais, ateidavo net visos šeimos. Ir taip kiekvieną dieną. Ir nieks nei karto nei valė tas supynes nei dezinfekavo prieš sodindami vaikus.

Ir mes su žmona vieno dalyko vis negalėdavom suprasti. Jeigu yra rekomendacija ar nurodymas nežaisti vaikų žaidimo aikštelėse ir jas visas aptveria, tai padaro ne šiaip sau. Ir jeigu kažkuri viena aikštelė neaptverta, tai nereiškia, kad joje galima žaisti. Tai nereikalauja labai didelių protinių sugebėjimų suprasti. Deja, bet, panašu, kad ne visiems tai pavyksta.

Ką darytumėte jūs?

View Results

Loading ... Loading ...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos