Barzdoto tėčio užrašai #55

Mažajai prasidėjo kalbėjimo bumas. Tiksliau net ne bumas, o kažkoks kalbėjimo sprogimas, kurio metu mažė beria žodžius kaip kulkosvaidis – tik spėk suprasti, ką ji ką tik pasakė. Arba ką bando pasakyti, nes didžioji dalis jos kalbėjimo skamba kaip kalbėjimo imitacija – atrodo, kad supranti, ką šneka, bet įsiklausius nieko nesupranti.

Tam įtakos, manau, turėjo tai, jog visą karantiną vis tryse buvom namie ir ji daugiau ir dažniau girdėjo mus su žmona šnekant. Girdėdama mus šnekant ji tuo pačiu bando pamėgdžioti viską, ką girdi. Taip pat, nemažai įtakos, turbūt, turėjo ir tai, jog jai labai patinka žaisti klausimėlio žaidimą – kas šia? kas šia? Ooo, kas šia? Taip tenka per dieną apie 50 kartų pakartoti, kad gėlė yra gėlė, segtukas plaukams yra segtukas ir panašiai.

Kas mane labiausiai stebina, tai kad mažoji pasirinko sakyti žodžius, kurie tikrai nėra super lengvi kaip mama, tete ar miau. Kriaušė, grikiai, kelkis – pasako beveik be problemų. Tačiau paprašius pasakyti katė, kava, bananas ar kitokius paprastesnius žodžius – tik susigėsta ir pasislepia kur nors. Jeigu kokių ketverių metų pabandyti pasakyti žodį otorinolaringologas – manau nenustebintų, net jei ir nesigautų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos