Barzdoto tėčio užrašai #54

Aš kartais stebiuosi, bet tuo pačiu ir pavydžiu, iš kur tokiame mažame kūne yra tiek daug energijos. Atrodo, kad pavertus jos vienos dienos energiją į elektrą, tai galima būtų aprūpinti elektra visą mūsų gatvę kokias dvi paras.

Vos tik prabudusi ji iškart turi jėgų atsistoti ant kojų, pradėti krykštauti, šokinėti iš laimės, bėgioti, ropinėti visur, kur tik įmanoma, šokinėti ant lovos, bėgioti pirmyn atgal ieškant sau kokio nors žaislo, užlipti ant lovos, tada dėl kokio nors menkniekio nulipti, pasiimti ir vėl užlipti ant lovos ir nuveikti dar krūvą visokių darbų. Ir visa tai vyksta tol, kol aš šiaip ne taip prisiverčiu tiesiog išlipti iš lovos.

Tarp bėgiojimo, laipiojimo, šėlimo ir kitos neapsakomai svarbios veiklos ji turi laiko paklausti kas čia? Vis juokaudavau ir sakydavau žmonai, kad palauk to, kada ji pradės klausinėti visko, va tada bus linksma. Ir man tas laikas atrodė taip toli. O tas laikas jau atėjo. Greičiau negu numaniau. Apskritai, laikas eina taip greitai, kad nieko nebespėji pastebėti, o tik pyst tas, pyst – anas, pyst – jau šneka, darželis, mokykla, išsikrausto, anūkai. Nukrypau.

Ji kaip rankinis mechaninis laikrodis. Bet ne paprastas, o automatinis. Tas, kuris nuo judesio pats prisisuka. Per naktį ji pasikrauna jėgų ir visą dieną judėdama dar labiau pasikrauna. Tai vakare ji turi daugiau jėgų negu ryte. Jeigu galima būtų ji, turbūt, atsisakytų miego tik tam, kad šėlti ir išklausinėti dar daugiau dalykų, kurie jai svarbūs, labai rūpi ir atsakymo reikia kuo greičiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos