Barzdoto tėčio užrašai #5

Bevaikščiojant ramiai paupiu prieš porą dienų sakiau žmonai, kad vaiko auginimą įsivaizdavau taip: namai nukrauti sauskelnėm, vaikiškais rūbeliais, daiktais, lovyte ir kitais aksesuarais, namuose netvarka visur, šiukšlės, panaudotos servetėlės, o vidury kambario ant lovos sėdi mama, maitina vaiką, susivėlusi, pajuodusiais paakiais, pikta, neišsimiegojus ir ties nervinio protrūkio riba. O aš irgi neišsimiegojęs, piktas, apšiktas ir apvemtas nuo galvos iki kojų. Vis matydavau panašų vaizdą savo vaizduotėje. Iš viso to pasitvirtino tik keli – viename kampe vystymo stalas su sauskelnių ir vaikiškų rūbelių krūva, o kitame – lovyte su aksesuarais. Na, ir tai, kad pastoviai būnu apvemtas. Uh, tas parugusio ant rūbų pieno kvapas. Vieną kartą apmyžtas. Beliko būti apšiktam.

Apie tai, ar sunkus pirmas mėnesis rašiau praeitame įraše. Bet iš kitos pusės – nebuvo taip blogai, kaip prieš tai fantazavau. Nepaisant visko – ir nuovargio, ir pastovaus klyksmo ir kitų rūpinimosi dalykų, mes turėjom nemažai laiko ir sau. Kai vaikas pavalgo ir užmiega, greitai įmeti į vežimėlį ir bėgi iš namų. Pakeliui pasiemam ką nors skanaus pavalgyt arba kavos ir einam sau romantiškai pasivaikščiot. Tai ir yra tos porą valandų per dieną, kurias galime skirti sau kol vaikštom, o mažoji įmigus. Tiesą pasakius, vien per šį mėnesį, turbūt, nuėjom daugiau kilometrų, nei per visus praeitus metus. Mano žmoną buvo labai sunku išsitempti kažkur pasivaikščiot, todėl vaikščiojau dažniausiai vienas, kai man laisvadieniai buvo, o ji dirbo.

Dar pirmame įraše rašiau, kad pirmas savaites vaikas visiškai neįdomus, nes tik valgo, klykia ir miega. Tačiau, kiekvieną savaitę mažoji mus nustebindavo vis nauju savo išmoktu dalyku. Taigi dabar, suėjus mėnesiui ji jau laiko pati galvą. Tik šiek tiek siubuoja dar. Apsiversti nuo vieno šono ant kito dar nemoka, bet galvą tai į vieną pusę tai į kitą sukioja mikliai. Vakar dar pastebėjau, kad akimis seka daiktus. Bet tik ryškių spalvų. Iš pradžių nepatikėjau ir galvojau sutapimas, nes vaikai pradeda sekti daiktus nuo maždaug antro mėnesio pabaigos. Gal minučių 10 taip žaidžiau, kol įsitikinau, kad seka savo žaislą. O norint nulaikyti ją ant rankų jau reikia ir pastangų, nes kojom spardosi skaudžiai. Paguldžius ant kelių reikia stebėti, nes atsispiria nuo pilvo. O pastačius ant kojų ir atrėmus į krūtinę – stovi. Jei galėtų, tai ir eitų. Tik kad nesilaiko kūnas dar. O kai pradeda guguoti ir šnekėti kažką, tai su žmona kaskart tirpstam iš mielumo. Vadinu ją Magvajum, nes šneka panašiai kaip gerasis gremlinas iš filmo, jeigu pamenat.

Kai pamatai kaip ji po truputį auga (beje, per mėnesį priaugo beveik kilogramą!), išmoksta kažką naujo ar išguguoja kokį nors naują „žodį“, tada pamiršti visas bemieges naktis, visus iš kantrybės išvedusius klyksmus ir suprantu, kaip vis tik fainai gyvenimas susiklostė. Nors jai tik mėnuo, bet atrodo, kad taip gyvenom visada su ja kartu.

One Reply to “Barzdoto tėčio užrašai #5”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos