Barzdoto tėčio užrašai #47

Sudie, miegeli.

Buvo laikai, kuomet mažoji pati parodydavo vakare, kad jau nori miego. Arba paklausus jos ar eis miegoti atbėgdavo prie lovytės ir laukdavo kol gaus vakarinės avižų pieno dozės. Dėl to praktiškai niekada nekildavo kažkokių nesklandumų nuo tada, kai išmoko pati užmigti. Pagerdavo, paguldydavau ir tyla. O po kiek laiko ir užmigdavo. Žinoma, pasitaikydavo ir klyksmų ir isterijų. Bet tai labiau bdavo išimtis, nei taisyklė.

Prieš kelias savaites mažė apsirgo. Snargliai iki kelių. Ir nuo to laiko miegas apsivertė aukštyn kojom. Pieno beveik negerdavo, nes su užsikimšusia nosim sunku kvėpuoti ir gerti. Paguldyta iškeldavo isteriją ir užmigdavo tik tada, kai pasėdėdavom ant krėslo šalia jos. Bet tik pabandyk nueiti anksčiau ir ji išgirs. Klyksmas ir vėl iš naujo sėdėt ir laukt kol užmigs.

Dabar jau ji seniausiai pasveiko, tačiau su miegu įvyko pasikeitimai. Paklausus ar eis miegoti atsako užtikrintą ne ir purto galvą. Pieno visai nebegeria, atsisakė. Beveik kiekvieną vakarą verksmai ir nepasitenkinimas. Akys raudonos, ji jas trina, bet miegot ne ne ne. Prieš einant miegoti dabar pasisodinų ją ant kelių, duodu jos miego meškiuką. Ji niurko jį, nurimsta, o po kiek laiko paklausus ar eis gulti galiausiai sutinka. Bet ir tai neapsieinam be ašarų. Gal jau laikas pasakas skaityti. Niekas taip neįdomiai neskaito pasakų kaip aš. Po vienos pastraipos atsijungs.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos