Barzdoto tėčio užrašai #45

Dar prieš kurį laiką buvom mažei nupirkę kreidutes. Su ta mintim, kad grįšim namo ir ji pradės piešt taip, kad negalima bus jos atitraukt. Svajokit, tėvai. Viskas baigėsi tuom, jog įdomiau buvo ne piešt, o ištraukt kreidutes iš dėžutės ir po to bandyt sugrūst jas atgal. Pakuotė atlaikė porą dienų, paskui iš jos skutai liko. Arba išmėtyti kreidutes po visą kambarį ir pamiršti. Bandėm rodyti kaip piešt, patys paišėm. Nė vėlnio jos tai nesudomino. Tiek to, atidėjom iki ateities.

Ir ta ateitis atėjo. Mažė pradėjo rodyti susidomėjimą paišymu, ištraukėm kreidutes, pieštukus, tai dabar neįmanoma atplėšti. Nauja spalvinimo knygutė buvo išpaišyta per kelias dienas tokiais šedevrais, kad DaVinci, Piccaso ir Monet ir kiti tyliai rūko kamputyje. Mažoji turi pagaliau savo kėdutę ir staliuką, tai atsisėda, alkūne pasiremia ant stalo, nutaiso mąslų veidą ir su tokiu užtikrintumu veide keverzoja, kad atrodo, jog ji tikrai žino, ką daro. Ant tiek, kad nieko aplink nepastebi ir mes gal gerų dešimt minučių stovėjom ir žiūrėjom į jos performansą.

Kelis rytus iš eilės su žmona po pusryčių gėrėm kavą virtuvėj, mažė nubėgo į kambarį prie savo staliuko piešt. Papaišo truputį ir girdim Mama! Mama! Tetemama! Mamate! Mama! Tete! Ateinam – ramu, toliau paišo. Maždaug žiūrėkit, piešiu. Nueinam, atsisėdam. Ir vėl kaip užsivedusi pradeda šūkaliot.

Kol kas piešimas yra veikla numeris vienas.

VN:F [1.9.22_1171]
Rating: 5.0/5 (3 votes cast)
Barzdoto tėčio užrašai #45, 5.0 out of 5 based on 3 ratings

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos