Barzdoto tėčio užrašai #44

Mažoji pagalbininkė.

Kažkada rašiau trumpą dialogą apie tai, kaip mažė rado šiukšlę ir paprašius ją išmetė. Ties tuo reikalu iki dabar ji, galiu pasakyti, labai patobulėjo. Ji arba labai nori būti mažąja pagalbininke arba jai tiesiog patinka pats veiksmas ką nors išmesti. Būna begioja po namus, kažką žaidžia, sustoja, pamato kažkokį trupinuką ar ką nors, pakelia ir nubėga išmesti. Po akimirkos atbėga iš virtuvės visa patenkinta, nes gerą darbą padarė. Kažkada, žmona pasakojo, pasigedo kažkokio daikto (mano trumpa žuvies atmintis), visur ieškojo, galiausiai rado šiukšliadėžėje, nes mažė, matyt, pagalvojo, kad tai šiukšlė. Kartais kai ką nors randa dar pagalvoja ar tai verta būti išmesta ar geriau panaudoti kaip žaislą.

Mane kartais stebina tai, kaip ji viską supranta. Tiksliau, stebina kaip ji greitai auga ir jau viską supranta. Būna pasakau einam valgyti ir ji staigiai atsistoja, nubėga pasiimti savo geruvės ir šaukdama niam niam niam atbėga į virtuvę ir strykčioja prie kėdutės.

Lygiai taip pat ir su maudynėm vienu metu buvo. Vos išgirdusi leidžiamą vandenį į bliudą pradeda lakstyti pirmyn atgal iš kambario į vonią nešdama po vieną žaislą ir mesdama į vandenį.

Ir niekada nepraleidžia progos įjungti skalbimo mašiną. Išgirsta, kad kažkas vyksta prie skalbimo mašinos, atbėga, su trenksmu uždaro skalbiklio stalčiuką, įjungią programą ir patenkinta nueina.

Užtenka pasakyti pasakyti žodį muzika ir ji jau atbėga su atkištu pirštu, pasiruošusi įjungti radiją. Op, pakeliu ją, suspaudo mygtukus ir ai ai mes jau šokam. Melomanė auga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos