Barzdoto tėčio užrašai #4

Ne kartą man ir žmona ir aplinkiniai sakė, kad pirmas mėnesis su vaiku yra pats sunkiausias. Aišku, viskas priklauso dar nuo to koks vaikas – ramus ar visiškai neramus. Mūsų tikrai nėra pats ramiausias vaikas, taigi iš dalies tie „gasdinimai“ buvo teisingi.

Ar tikrai pirmas mėnesis toks žiauriai sunkus žiūrint iš tėčio pusės. Trumpai – taip. Ir ne tik pirmas mėnesis, o beveik visi 9 mėnesiai prieš gimdymą. Ypač psichologiškai. Bent man asmeniškai. Pirmus mėnesius dar ne taip jaudinausi, o kai pradėjau matyti augantį pilvą vis pagalvodavau ar nepasiskubinom su vaiku, ar sugebėsiu ir daugelis kitų egzistencinių klausimų kildavo man galvon. Ypač paskutinėm savaitėm, kai stresavau, kad bet kurią akimirką gali prasidėti gimdymas, kaip tas gimdymas praeis, ar viskas bus gerai, kiek užtruks, kiek streso ir panašiai panašiai panašiai. Per gimdymą buvo baisu, nes nežinojau kaip viskas turi vykti, įsivaizdavau visai kitaip. Galvojau, kad reiks išeit, nes bus nemalonu ar tiesiog apalpsiu. Bet tai buvo labai gerai patirtis. Bičam, kurie dvejoja ar dalyvauti gimdyme ar ne, siūlau pabandyti. Visada galite išeiti. Bet vien būvimas vienoje patalpoje yra labai stiprus moralinis palaikymas antrai pusei. Vien ką reiškia, kad paduosite butelį vandens, kai pati negali. O ir šiaip, būti vienam su savo skausmu ir sąrėmiais – ne pyragai.

Apie pirmą mėnesį. Jis yra sunkus. Psichologiškai ir fiziškai jau. Aš šiaip nesu labai didelis svetimų vaikų mėgėjas, todėl daug galvojau kaip gi bus su savu. Tačiau viskas yra labai puikiai, savas kūnas ir kraujas. Savas visada pats geriausias ir fainiausias ir taškas. Kodėl buvo sunku psichologiškai? Praktiškai per porą dienų visiškai pasikeičia gyvenimo ritmas, dienotvarkė ir viskas, prie ko esi įpratęs. Absoliučiai viskas. Ir turi prie to įprasti ir susidėlioti naują dienotvarkę ir gyventi pagal naujas taisykles. Aišku, kiek tai išvis įmanoma. Taip pat nuo tos dienos tampi atsakingas už mažą gyvybę ir turi padaryti viską, kad ta gyvybė sėkmingai augtų. Tiksliau tampi atsakingas už dvi gyvybes – reikia pamaitinti vieną didesnę gyvybę, nes pati nelabai ir gali, kad jį pamaitintų kitą mažą gyvybę, o tada ir pačiam pasimaitinti, jeigu lieka laiko.

Kitas dalykas, varginantis tiek psichologiškai tiek fiziškai – pastoviai verkiantis vaikas. Pirmom dienom tai išsunkdavo visas mūsų abiejų jėgas, o naktį nesigaudavo pailsėti, nes tas pats. Pirmame barzdoto tėčio užrašų įraše rašiau kaip trūkus kantrybei dėl verkiančio vaiko eidavau plauti indų ir nusiraminti. Mano pačio nuostabai – man to nebereikia. Vaikas gali verkti nors ir visą dieną, bet manęs tai taip nebeerzina. Aš tiesiog stengiuos nebegirdėti to kurtinančio klyksmo ir bandau nuraminti vaiką arba patenkinti jo poreikius. Beje, kol nepamiršau, mačiau nerealų būdą nuraminti verkiantį vaiką, kuris mums padėjo ČIA. Taip pat, įtakos turbūt turi ir tai, kad pradedam supranti kada ir ko nori vaikas, todėl ir verksmo mažiau ir nebeerzina, nes žinom, ką daryt.

Ir, žinoma, fizinis nuovargis – neišsimiegojimas. Aš pamiegu šiek tiek daugiau, negu žmona, nes man nereikia maitinti. Jeigu pamiegu bent 4 valandas be prabudimo, tai jau vadinu geru miegu. Juokingą tendenciją pastebėjom, kad jeigu žmona naktį išeina iki wc, tai grįžusi būtinai ras mane keičiantį sauskelnes. Dažniausia mano prabudimo priežastis – pakeisti sauskelnes arba kažkas pradeda labai garsiai kažko norėti. Labai džiaugiuosi, kad vyrams suteikiamos bent mėnesio tėvystės atostogos, nes pirmom savaitėm mes abudu praktiškai nemiegojom. Vis keldavomės, ypač aš, nes man arčiau ir patogiau, pažiūrėti ar viskas tvarkoj, ar kvėpuoja, ar neužspringo, pažiūrėti kodėl muistosi, pakeisti sauskelnes, tada pamaitinti ir taip visą naktį. Per pirmas keletą dienų išgėriau beveik pusę kilogramo kavos. Bet paskui ir to miego mažiau pradėjo reikėt mažiau ir šiaip įpranti prie pastovios nuovargio būsenos. Tačiau sunkiausia buvo sugrįžti į darbą, kuomet kėlimasis anksti daro savo ir nuovargis smogia dvigubai.

Per pirmą mėnesį viskas taip apsiverčia, nutinka tiek daug naujo ir nepažįstamo, tiek daug stresą keliančių ir tikrai nervinančių dalykų, kurie visumoj padaro taip, jog pirmas mėnesis iš tiesų yra pats sunkiausias. Dabar jau lengviau truputį, aiškiau ir po truputį darosi įdomiau. Apie tai kitą kartą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos