Barzdoto tėčio užrašai #38

Negalima vaikui sakyti „ne“, nes taip varžomas jo kūrybiškumas, gali užaugti traumuotas.

Tokių ir panašių pasisakymų esu skaitęs ne kartą. Aš nesu nei psichologas, nei vaikų auklėjimo ir elgesio specialistas, bet aš pabandysiu trumpai išdėstyti, ką aš apie tai manau.

Buliaus šūdas. Visiškas bullshit. Nesakant vaikui „ne“ taip ir atsiranda vaikai, kurie siuntinėja savo tėvus taip toli kaip dar nežinojo, jog įmanoma. Negana to, tokiam vaikui trenkti savo motinai atrodo normalus dalykas, jeigu ji nedaro to, ko jis nori. Oi, atsiprašau, čia jo nevaržomas kūrybiškas veržiasi pro visur, kur tik įmanoma. O taip pat, viena tokia ezoterikos ir kitokių šūdinų knygų leidykla vis reklamuoja per radiją knygą „kaip netapti savo vaikų įkaitais“ ar kažkas panašaus. Kažkodėl visa kaltė yra suverčiama vaikams. Tik kažkodėl niekas nepagalvojo, kad pačių tėvų dėka tie vaikai tokie ir tapo. Taigi jie yra savo pačių auklėjimo įkaitai.

Aš manau, kad vaikas turi žinoti ribas. Tai reiškia, kad yra dalykai, kurių visiškai negalima daryti, liesti arba elgtis. Bet tuo pačiu vaikui reikia ir paaiškinti, kodėl taip negalima elgtis. O ne „nes negalima“, „nes aš taip pasakiau“, „nes taip reikia ir tylėk“, „klausyk, ką sakau“.

Kai mažoji daugiau mažiau išmoko pati pasiekti ir pasiimti daiktus, mes su žmona kai kuriuos daiktus atiminėdavom. Ir paaiškindavom, kodėl. Nes gali praryti, susižeisti ar dar dėl kokios nors priežasties jai netinkamas. Ir kartais susilaukdavom isterijos. Kartais kaip alternatyvą duodavom kitą daiktą, kurį galima. Jeigu alternatyvos nebūdavo mažoji paverkdavo truputį, o supratusi, kad verkti beprasmiška tiesiog užsiimdavo kitais reikalais. Ir ar čia jos toks ramus charakteris ar dėl to, kad būtent taip elgdavomės ji beveik nekelia jokių isterijų. Kai dabar jau ir vaikšto ir daug ką pasiekia prieš ką nors imdama pasižiūri į mus ar mes nieko nesakom ir tada pasiima, ko jai reikia. Dažniausiai tai ji tiesiog ima ir nieko neklausia.

Aišku, būna pasitaiko ir isterijų kai nors neleidžiam, neduodam ar atimam. Bet tada pasakom „ne“, paaiškinam. Tokiais atvejais svarbiausia yra nepasiduoti gailesčiui. Tada vaikas išvis nesupranta nieko. Iš pradžių negalima, paverkia ir staiga pasidaro galima. Ir visa tai išsigimsta į isterijas parduotuvėse, kritimus ant žemės su klyksmais.

Aš per visus savo darbo metus kavinėje, tiek šiaip prekybos centruose esu matęs per daug pavyzdžių, kuomet tėvai nesugeba vaikams pasakyti „ne“. Arba jau būna tiesiog per vėlu. Todėl pasimokysim iš kitų klaidų ir patys tokių pačių nedarysim.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos