Barzdoto tėčio užrašai #34

Seniai seniai, esu sakęs žmonai, kad aš nemėgstu svetimų vaikų. Niekada nežinojau kaip bus su savais, be visada vyliausi, jog nebus taip pat kaip su svetimais. Kai nusprendėm turėt vaikų, aš vis dar dvejojau ar jau laikas. Bijojau, kad nemėgsiu, nemylėsiu, būsiu blogas tėvas ir panašiai.

Visos šitos mano dvejonės tęsėsi iki pat tos dienos, kuomet jau žmona pradėjo gimdyt. Tada mano baimės ir dvejonės išaugo kelis kartus. Ne, bėgti ir viską palikti tikrai negalvojau. Net mintis tokia nekilo. Visą laiką sukosi mintys „kaip bus, kaip bus, kaip bus…“. Iki pat tos akimirkos, kuomet pamačiau mažąją žmonai ant krūtinės: mažą, bejėgę, vos sugaudančią kvapą, gargaliuojančią. Ir tada mane užplūdo jausmų lavina. Man labai pagailo mažės, norėjosi ją priglausti, kažkaip leisti normaliai įkvėpti. Tuo pačiu užplūdo ir begalinis meilės jausmas šiam mažam žmogeliukui. Visaip tvardžiaus, kad nepaleis ašarų, nes tada jas būtų nesustabdyti.

Po visų procedūrų man padėjo ant rankų suvystytą mažę. Ir ji užmigo. Aš taip ir sėdėjau su ja ant rankų nejudedamas kokią valandą. Aš stengiaus laikyti ją tvirtai, kad neišmesti, bet ir nesuspausti per stipriai. Pirmą mėnesį turėjau neapsakomą baimę išmesti mažę iš rankų, todėl kai laikydavau ant rankų, dariau tai virš lovos. Na, kad minkštai nukristų, jeigų ką. Laimei, nei karto jos nenumečiau ir mano baimės neišsipildė.

Ir tada prasidėjo tėvystė su bemiegėm naktim, stresu ir nežinojimu kaip ir ką daryt, su sauskelnėm pilnom šūdų. Po truputį visko mokėmės, sužinodavom ką nors naujo. Buvo ir sunkių dienų, pykčių. Bet pirmas savaites su žmona prisimenam su šiokia tokia savotiška nostalgija, kai visas gyvenimas pradėjo suktis apie vieną mažą žmogutį.

Mažoji augdavo, keisdavosi. Kaskart kai išmokdavo ką nors naujo tai mes džiūgaudavom lyg mes patys būtumę išmokę ką nors naujo. Pirmas kartas kuomet ji pradėjo akimis sekti objektus. Tada buvo labai keistas jausmas ir supratimas, kad ji…žmogėja. Ir su kiekvienu nauju išmoktu dalykų ji atrodė vis labiau žmogus.

Auga, pradeda susipažinti su rankom, išmoksta žaisti, išmoksta laikyti galvą būnant ant pilvo, išmoksta vartytis, pradeda kalbėti pirmus savo nesuprantamus žodžius, išmoksta šliaužti, sėdėti, ropoti, stovėti, eiti. Visa tai atrodo buvo taip seniai, kad kai kurių dalykų tiesiog nebelabai atsimenu, bet iš kitos pusės praėjo tik metai ir kiek per tuos metus jau įvyko. Kai pažiūriu į jos nuotraukas, kuomet jai buvo pusė metų ar mažiau tai net sunku patikėti, kad ji tokia buvo. Tada, tuo momentu ji atrodė labai didelė, o kai pažiūriu dabar, tai visiškai mažytė. Po kokių pusės metų tokia, kokia ji dabar ateity mums atrodys mažytė.

Šiuo metu mažąjai jau metukai. Ji laksto po namus kaip pasiutusi, bando pagauti katina, žaidžia savarankiškai su žaislais, susigalvoja tik jai pačiai suprantamų ir įdomių žaidimų, kaip pavyzdžiui, pasiimti daiktą ir padėti jį ant stalo. Moka parodyt ar išskleidus kokį nors garsą pasakyti ko ji nori. Sutapimas ar ne, bet sugeba atsakyti „taip“ arba „ne“. Atrodo, kad jau su ja galima susišnekėti. Tiksliau su ja jau įmanoma susišnekėti. Ir su laiku ji vis išmoks kažką naujo, bus vis labiau savarankiška, išmoks kalbėti, pilnai vaikščiot, bus jau visas vaikas. Tas laikas ateis greičiau nei norėtųsi. Ir kiekvieni metai praeis vis greičiau ir greičiau. Liūdna vien apie tai pagalvojus, nes kiekviename etape norisi, kad ji kuo ilgiau būtų tokia, kokia yra.

Su gimtadieniui, mano mažoji!

 

P.s. gimtadieni ne šiandien. Aš tik su įrašu užtrukau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos