Barzdoto tėčio užrašai #33

Kažkaip besėdint ir klausant muzikos (konkrečiai šitos dainos) užėjo kažkoks neapsakomas nostalgijos jausmas. Apskritai, Journey yra ta grupė, kuri man skamba nostalgiškai, nors paauglystėj nelabai jų klausiau. Turi kažką tokio, kas mane labai kabina ir sugrąžina atgal į praeitį. Taigi, beklausydamas šios dainos prisiminiau kaip kažkurį rudens vakarą po pasivaikščiojimo su mažąja rašiau ir svaigau apie tai, kaip kitą rudenį ji turbūt jau pati vaikščios ir eisime pasivaikščioti po mišką ir rinksime nukritusios lapus, kaštonus, giles ir panašius dalykus.

Nors dar ne ruduo, bet nesitikėjau, kad šitas laikas, apie kurį rašiau, jau nebe už kalnų. Nes mažoji jau po truputį ir vis drąsiau žengia savo mažyčius žingsnelius. O viskas prasidėjo nuo to, jog prieš maždaug pusantro mėnesio pradėjo vis tvirčiau, dažniau ir ilgiau stovėti pati nesilaikydama už baldų ar už mūsų pačių. Kaskart kai ji pasileisdavo ir pati stovėdavo mes jai paplodavom, paskatindavom. Vėliau, kai pasileisdavo ir stovėdavo tai pradėdavo pati sau ploti ir tai yra iki begalybės miela matyti. Kiekvieną kartą tirpdavau iš mielumo.

Vaikščiodavo mažė tik palei baldus arba laikoma abejomis rankomis už rankučių. Bet vos paleidžiama iškart sėsdavo arba likdavo stovėti ir vėliau vistiek atsisėsdavo. Jai buvo labai nedrasu žengti savo pirmuosius žingsnius, nors ir labai norėjosi. Matėsi, kaip ji nori eiti pati, bet nedrįsta, bijo. Kažkurį vakarą grįžom namo, kaip visada pastačiau mažę ant kojų kol pats nusiimsiu batus. Pradėjo sau ploti, kad stovi. Sakiau, gal ateisi? Ir ji žengė pirmuosius nedrąsius, bet sukauptus drąsos žingsnelius ir bumptelėjo ant užpakalio. Man žandikaulis atvėpo beveik iki žemės, o žmonai iš laimės nuriedėjo ašaros skruostais. Ir tada supratom kaip greitai eina laikas. Kaip greitai mažoji viską išmoksta, kaip ji keičiasi. Yra tiek dalykų, kuriuos norėčiau įamžinti žodžiais čia, arba nufotografuoti, nufilmuoti. Bet supratau, kad visko užrašyti tiesiog neįmanoma, o visus pirmus kartus ir gražiausias akimirkas saugoti savo atmintyje. Kur visa tai būsiu matęs gyvai, o ne pro fotoaparato ekraną.

Šiuo metu mažoji jau daugmaž drąsiai vaikšto po namus. Daugiau laiko, žinoma, praleidžia ant užpakalio po kritimo nei ant kojų. Bet svarbiausia, kad jau pati pasileidžia, eina, ten, kur jai reikia, pati bando, nebijo griūti. O jei ir griūna, tai stengiasi tai padaryti kuo minkščiau. Jau kažkurį vakarą ėjom iki parduotuvės pasivaikščiot. Dalį kelio pati ėjo, dalį – ant rankų. Buvo neapsakomai geras jausmas, kai maža rankytė stipriai įsikabino į mano pirštą ir drąsiai žengia savo mažom kojytėm ir žingsniuoja.

Taigi, panašu, mano prieš metus rašyti dalykai rudenį ir išsipildys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos