Barzdoto tėčio užrašai #26

Esu jau sakęs, kad vaiko auginimą įsivaizdavau šiek tiek kitaip. Vaiko auginimą įsivaizdavau maždaug taip – vaikas visą laiką, dieną – naktį, ištisai arba miega, arba valgo, arba verkia. Visą laiką verkia nesustodamas ir neįmanoma jo nuraminti, visąlaik reikia nešiot ant rankų. Nežinau, gal mums ir pasisekė, bet mažė, palyginus, buvo labai ramus vaikas. Kartais net galvodavau, ar jai viskas gerai. Jai viskas buvo gerai. Jai, matyt, nebuvo ko verkti.

Pamenu,pirmais mėnesiais kalbinam mažę, žaidžiam, myluojam visaip, o ji jokio atgalinio ryšio neparodo. Žinoma, ji ir nemoka to. Bet taip norėdavosi, kad mažė atreaguotų į kokį nors prisilietimą, ar pakalbinimą, arba nusijuoktų.

Juoktis išmoko maždaug ties trečio mėnesio pradžia. Kiek buvo laimės mums abiems. Bandydavom visaip ją prajuokinti, nes tai buvo taip miela ir taip faina, kad ji reaguoja į mus. Kuo toliau, tuo labiau mažė reaguodavo į viską: į prikolus, į prisilietimus, į savo vardą. Paskutiniais mėnesiais vos tik pamatydavo mane grįžtantį po darbo arba grįžusią mamą ir būdavo tiek džiaugsmo, tiek laimės joje. Nenustygdavo vietoje, pradėdavo krykštaut, šokinėti, juoktis. Džiaugsmas liedavosi per kraštus. Ir tai yra taip nuostabu, kai tavęs toks mažas žmogeliukas taip stipriai laukia ir dar stipriau džiaugiasi, kai grįžti.

Paskutiniu metu mažoji pasidarė labai meili. Anksčiau, kai bandydavom ją prisiglausti, tai ji atsispirdavo rankom, bandydavo ištrūkti. O dabar pati prisiglaudžia, pašneka kažką, duoda bučkį. Taip, išmoko duoti bučkį! Man, mamai, žaislams, gyvūnam knygutėse. Meilumo įsikūnijimas.

Labiausiai ištirpau, kai kažkada mažė atropojo prie manęs kai aš tupėjau, sakydama tete tete, atsistojo, priėjo prie manęs ir prisiglaudė. Ir taip buvo kurį laiką. Ir tada suprantu, kad kažką vis tik darau gerai kaip tėtis, jeigu mažei taip rūpiu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos