Barzdoto tėčio užrašai #24

Vakar buvo ta diena, kuomet pastebėjau, jog mažė pradėjo labai keistis emociškai. Gerąja prasme. Pas ją jau formuojasi charakteris ir princesė jau parodo mums, kad jai kažkas nepatinka ar priešingai – labai patinka. O vakar pirmą kartą mačiau ją liūdną.

Su žmona vakare sėdėjom ir kalbėjom apie tai, kad mažė labai emociškai keičiasi. Ir sakau jai, kad aš galvojau, jog sunkiausias metas yra pati kudikystė. Taip, tas metas sunkus, bet labiau fiziškai. Pervargimas, nemiga, stresas, nervai. O tada supratau, kad vėliau bus tik sunkiau. Nes prasideda visi emociniai dalykai. Liūdesys, nusiminimas – kuomet reiks išsiaiškinti, kas nutiko, paguosti. Ar priešingai, stresuoti ir nervuotis, kad nieko nesako. Tikiuosi laimingų momentų vis tik bus daugiau.

Taigi vakar susiruošėm išeiti pasivaikščioti. Nutarėm užsukti pas gimines, prasieiti didesnį ratą. Šiaip mažė dažniausiai nerimsta vežime, arba žaidžia, arba sėdasi ir nori stebėti aplinką. Bet vakar, ar nuo karščio ar kas buvo atsitikę, beveik visą kelią pirmyn ji buvo pasirėmusi galvą ranka su tokia liūdna ir depresuota veido išraiška, kokios dar nesu matęs pas ją. Pašnekinus nusišypsodavo, bet kažkaip vistiek liūdnokai. Vėliau jau, kiek prasiėjus atsigavo, pradėjo žaisti su žaislais, šnekėti, prikolinti. Atsigavo. Matyt dėl to, kad ji labai aktyvi, nes visą laiką nori ropoti, stotis ir kažką veikti, būvimas vežime ją grūzina.

Pas gimines mažei buvo, turbūt, per daug emocijų, nes buvo ir šuniukas, kuris labai norėjo bendrauti su ja, ir gerokai vyresni vaikai, kurie žaidė kartu. Mažė juokėsi, krykštavo, spygavo. Ir tada linkmybės, kurios buvo pačiame įkarštyje, baigėsi. Šiek tiek nesekėm laiko, kai pamatėm, kad liko valanda iki miego. O dar reikėjo pareiti namo, padaryti visus vakarinius ritualus ir eiti miegoti. Visą kelią namo mažė buvo kaip žemę pardavusi. Pašnekindavom ją, bet ji tik pažiūrėdavo liūdnom akim, vos šyptelėdavo ir toliau žiūrėdavo į niekur. O prie namų pradėjo smiginėti jau. Pasibaigusios linksmybės ir nuovargis, matyt, padarė savo.

Kartais negalim atsistebėti, nes atrodo, kad ji keičiasi vos ne kas valandą. Jinai jau visas žmogus. Turi savo charakterį, emocijas, elgesys visai nekūdikiškas, pasidarė belenkaip šūstra, kur reikia atropoja, laikydamasi už baldų jau eina palei juos. Per greitai viskas keičiasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos