Barzdoto tėčio užrašai #22

Kažkada mes su žmona labai džiaugėmės, kad mažė nuo antro mėnesio pati mokėdavo užmigti pietų miegelius ir išmiegodavo naktį. Galvojom pff, ramiakas, taip ir toliau bus. Aha, norėtume. Kažkada atėjo toks laikas, kuomet ji nei dieną miegodavo normaliai, nei naktį išmiegodavo. Dieną vos prabudusi jau vėl trindavo akis, atrodo visąlaik pavargusi ar mieguista. Todėl ir naktį nemiegodavo normaliai, keldavosi arba sunkiai užmigdavo. Draugė žmonai patarė rečiau migdyt dieną, tik kelis kartus. Padėjo, bet tik trumpam. Iki kol supratom, kad laikas išmokyti ją užmigti pačią. Anksčiau mokėdavo, o dabar tingi. Arba nenori. Ką darysim? Taikysim Ferberio metodą. Taip, žiaurokas ir sielai skausmingas būdas, bet sutarėm, kad geriau trumpai, bet žiauriai, negu visąlaik nemiegosim nei mes, nei mažė ir būsim pikti. Kaip pasisekė, galbūt parašysiu kada nors.

Jau prieš kažkiek laiko mažė išmoko šliaužti. Jos nuomone, tai buvo geriausia, ką ji kada nors išmoko. Galėjo nušliaužti kur nori ir pasiekti ką nori. Na, iki tol, kol mes jos nepagaunam. Bet jau spėjo pasipliuškenti katino vandens indelyje, paragauti sauso ėdalo ir beveik pasiimti jo kakį iš kraiko dėžutės. Tą dar spėjom pagauti. Po to, kai išmoko šliaužti, laukėm kada pradės ropoti. Bandė, bet nelabai gaudavosi, vis pereidavo prie šliaužimo, nes jai taip buvo greičiau ir paprasčiau. Jau kai pradėjo šiek tiek ropoti, tada išmoko atsistoti ir KOKIA LAIMĖ! Velniop tą ropojimą, noriu stovėti nors apsitriesk. Užtenka paimti už rankučių ir prilaikyti, o ji pati atsistoja ir siūbuodama, kaip po geros baliaus nakties, stovi. Tai man atrodo ropojimo stadiją praleisim kaip kokią atgyveną.

Dar vieną problema, kuri kamavo – nelabai noriai gerdavo vandenį. Iš gertuvės išvis nesupranta kaip reikia gerti, tik kramto ją. Iš puodelio pradžioj dar gėrė, bet paskui irgi užprotestavo. Pagirdyti galima buvo tik su šaukštuku. Iki tol, kol pasaulio naujoko profilyje pamačiau kaip Markas geria iš buteliuko su čpok atkemšamu kamšteliu. Nupirkau šiandien panašų buteliuką su neišsiliejančiu kamšteliu, specialiai vaikams. Tai dabar tik duok gerti. Tik dar nesupranta, kad reikia pačiai bandyt iščiulpti vandenį, tai išvirkščiu jai jo.

Visą žiemą zyziau kaip noriu, kad greičiau atšiltų, greičiau nuvaryt į sodą, kai bus šilta. Šiandien sode buvom jau trečia kartą… ar ketvirtą. Man rodos ketvirtą. Tačiau tik šiandien buvo visiškai vasariškas oras. Išsinešėm maniežą po obelim. Tačiau jame ne itin patiko būti, norėjosi laisvės. Laisvės tai laisvės. Paguldėm ant pleduko ant žolės. Jau visa apsipatenkinus pajautė laisvę ir pradėjo šliaužti ir prie pledo krašto sustojo. Žolė. Kažkas naujo ir nepažįstamo. Spalva kaip kilimo namie, tačiau badosi. Tai taip ir toliau pledo niekur nešliaužė. Tuo pačių pasiėmiau fotoaparatą. Pirmoji normali fotosesija lauke ir sode. Visaip pozavo, maivėsi, Visumoj gavosi apie šimtą nuotraukų. Vien mažės. Modelis.

Ai, ir mažei pagaliau po beveik keturių mėnesių prasikalė dantys. Iškart du. Tai skęstam seilėse.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos