Barzdoto tėčio užrašai #2

Aš labai mėgstu pasivaikščioti. Tiek miške po kalnus kalnelius, tiek po rajoną, šaligatviais, takeliais ir kiemais. Vaikščiodamas vis pamatau ką nors naujo arba stengiuos praeiti pro senai bevaikščiotą vietą. Ypatingai jeigu geras oras taip, kaip šiomis dienos, tai galėčiau vaikščioti nors ir visą dieną.

Prieš vaiko gimimą galvojau, kad laukia idiliški ir ramūs pasivaikščiojimai paupiu besileidžiant saulei arba ramus pasisėdėjimas pievoje su vežimėliu, kol vaikas miega. Aha, naivuolis. Gražios svajonės subliuško su antru išėjimu pasivaikščiot, kada vaikas pradėjo klykti ir teko grįžt namo nuėjus tik kelis šimtus metrų nuo namų. Išalko. Jeigu anksčiau pasivaikščiojimai priklausydavo nuo to ar patys pavalgę, ar geras oras, ar yra nuotaikos ir jėgų ir jeigu sugalvojam kur ir kada norim eiti, tai dabar visiems pasivaikščiojimams vadovauja mūsų mažoji princesė. Jai leidus (o ji dar mėgsta persigalvot) reikia greitai susiruošti dalykus ir staigiai išlėkt iš namų, kad važiavimas ją užsupuotų ir ji užmigtų. Kitaip visi girdės, kad princesė nepatenkinta kažkuom. Ir kol negaus savo, t.y. negrįšim namo – nenusiramins. Atleistina. Jai gi tik 3 savaitėlės. Neturi kantrybės jausmo.

Bet jeigu pasiseka ir mažoji leidžia išeiti, būna pavalgius, visus gamtos dalykus padariusi ir bevažiuodama užmiega, tai pasivaikščiojimas tampa tikru kaifu. Šlamant rudeniniams lapams po kojom ir vežimėlio ratukais eini ten, kur akys mato kelių kilometrų spinduliu nuo namų. Kad jeigu ką pareit būtų netoli ir ne taip skausminga ausims. Kol miega turim tik porą valandų pasivaikščioti, nes tada reikia niam niam daryti. Taip ir gaunasi, kad tai į vieną rajono pusę einam – į Sapiegų parko pusę, arba į kitą – link klinikų ir toliau ir palei upę namo. Pastarąjį renkames, kai įsitikinę, kad ištemps kelionę. Neištempia. Tegul pratinasi. O pasirinkus eiti link Sapiegų parko, mažoji dažniausiai tai kažkaip supranta ir pradeda verkti prie pat parko arba pačiame parke. Nepatinka jai turbūt. Turės patikti. Dar kapinėse nebuvom, žiūrėsim kaip ten patiks. „Į kapines, tu ką, koks tu tėvas!“ Cit. Ten tylu, ramu, nieko nėra, miške ir prie pat namų.

Kol nepradedi vaikščioti po miestą su vežimėliu, tai paprasčiausiai nepagalvoji apie elementarius dalykus kaip šaligatvių kokybė, bei nuovažos prie perėjų. Anksčiau niekad apie tai net nepagalvodavau. Net prieš gimdymo termino pabaigą. Bet kai pirmą kartą išėjom pasivaikščiot, supratau, kad reikia gerokai apmąstyti maršrutą, kad būtų įmanoma pravažiuoti. Taigi gaunasi taip, jog kai kurių gatvių paprasčiausiai vengiam, nes ten tragiškas šaligatvis. Bet tokių gatvių mūsų maršrute nedaug. Visos mūsų kelionės vyksta palei pagrindines ir sutvarkytas gatves (tokių ypač daug aplink namus) arba paupiu, kur irgi naujai sutvarkytas takas. Arba keliaujam iki Sapiegų parko norint būti netoli namų, bet ir ramioj aplinkoj.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos