Barzdoto tėčio užrašai #16

Po šiandienos su žmona nusprendėme, kad mūsų mūsų mažoji bus visiška ekstravertė, visaip sieks dėmesio ir vos tik kur nors įėjusi praneš „žiūrėk, AŠ atėjau“.

Apie viską iš pradžių. Dar prieš porą mėnesių mažoji labai stresuodavo nuo bent vieno pašalinio žmogaus namie ir arba greitai pervargdavo arba pradėdavo zirsti. Liūdesys būdavo, nes visi, kas norėjo aplankyti, turėjo arba trumpai pabūti arba užtaikyti momentą, kol mažoji miega.

Tačiau viskas kažkokiu stebuklingu būdu apsivertė ir iš irzlios švenčių nemylėtojos pasidarė dėmesio trokštančia maža princese. Buvo viena draugė užsukusi. Mūsų pačių nuostabai, užteko jai atsisėsti šalia jos, jai jau pasidarė linksma, pradėjo juoktis, krykštauti. Nuo bet kokio jos bajerio juokėsi. Nes mums norint pralinksminti ją tai reikia belenkaip pasistengi, nertis iš kailio ir gauname tik šiokį tokį che ir šypseną.

Šiandien buvo užėjusi aplankyti žmonos pusseserė. Vėl ta pati istorija – vos tik pasilenkė prie jos, mažei jau juokinga. Bet koks garsas, judėsys ar pakutenimas – mažė juokiasi taip, kad net springsta ir užsikosėja. Dar taip galingai ir ilgai ji, turbūt, nesijuokė niekada. Tiek laimės ir tiek džiaugsmo! Vėlgi, ironiška tai, kad mums ją taip prajuokinti niekada ir nepavyko. Na gerai, pavyko. Vos vos. Kai darėm „šokinėjam“. Strikt pašokam, strikt pašokam. Tada irgi gerai juokėsi. Bet paskui nusibodo. O kai labai juokinga mergina išėjo tai viskas, prisiminė panelė, kad ir pavargusi ir valgyt nori, ir kaprizai prasidėjo, nebelinksma pasidarė.

Taigi mes nusprendėm, kad taip ji bando pasirodyti baisiai faina ir taip pavergti jų širdis. Jai tai puikiai gaunasi.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos