Barzdoto tėčio užrašai #15

Ne taip seniai buvom svečiuose pas draugus. Prasiblaškyti, o ir kad mažė mašinoj pamiegotų, nes dygstantys dantys vis neduoda ramybės. Iš Antakalnio į Viršuliškes važiavom tokiu ratu, kad užtrukome beveik valandą. Bet svarbiausia – supažindinti vaikus. Jau kurį laiką vis norim suvesti panašaus amžiaus mažiukus susipažinti. Mėnesio skirtumas jautėsi šiek tiek, bet tai nesutrukdė vaikams gerai praleisti laiką kartu, padainuoti.

Mūsų mažė kai pamato save veidrodyje išsišiepia, bando suprasti, ką mato atspindy. Tiesia rankas, nori paimti, šnekasi, šypsosi. Pati sau faina. Supažindinus su drauge iš pradžių buvo nedrąsios, žiūrėjo viena į kitą. Mūsų kaip visada šypsojosi ir buvo pakankamai komunikabili. Šnekėjo sau kažką. Paskui prasidėjo čiupinėjimai už rankučių, nedrąsūs prisilietimai. Nors vėliau barškučiai ir kiti žaisliukai rūpėjo labiau, tačiau akių kontaktas išliko.

Buvo ir grupinis sauskelnių keitimas, o jo metu įvyko netikėtas, bet visus labai pralinksminęs koncertas. Draugės mažoji pradėjo verkti, mūsiškė pasimetė, nustebo, pati pakabino lūpą ir paleido dūdas. Buvo gražu klausytis, kadangi abi pataikė į vieną natą. Stereo verkimas įvyko. Tada kažkuri nutyla, kita dar verkia, nutylusi išgirsta, kad dar verkia ir vėl uždainuoja. Tada kita nutyla ir vėl tas pats. Po kažkurio laiko šį koncertą pavyko mamoms nutildyti ir visi skaniai pasijuokėm.

Panašus koncertas buvo, kai prieš kelias dienas vaikščiojom ir pro mus važiavo greitoji su įjungta sirena. Tik pamačiau, kad mažė pakabino lūpą, pradėjo verkti, bet greitai ir nutilo. Nebėra sirenos – nėra prasmės verkti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos