Barzdoto tėčio užrašai #84

Prieš kelias savaites sumontavau vaizdo klipą, į kurį surinkau vaizdo įrašus iš įvairių mažės gyvenimo etapų – nuo pirmos dienos kuomet gimė iki dabar. Mes su žmona kartais prisėdam ir pažiūrim visus jos įrašus, prisimenam, ką galbūt primiršom. O šį vaizdo klipą galima bus mažei parodyti kai bus vyresnė. Manau jai patiks.

Kai pabaigiau – parodžiau žmonai. Žiūrint tą vaizdo klipą mane vis apimdavo jausmas, kad žiūriu į svetimą vaiką. Visi vaizdo įrašai, kuriuose jai pusę metukų, metai, pusantrų atrodo tokie tolimi, atrodo, kad tai buvo taip seniai ir kartais mažė juose visiškai nepanaši į save dabar.

Esu ne kartą rašęs apie tai kokia ji užaugusi atrodo vienu ar kitu momentu. Dabar man ji irgi atrodo labai užaugusi – tiek visko moka, šneka, susigalvoja savo žaidimų, fantazuoja, juokauja. Elgiasi kaip tikrai vaikas. Tokia pati suaugusi ji man atrodė ir prieš pusę metų. Ir prieš metus. Tačiau kai pažiūriu į ją prieš pusę metų dabar – tai ji atrodo tokia mažytė. Mažiau plaukų, dar nekalba normaliai, kitaip žaidžia, kitaip elgiasi. Jau net nekalbu apie tai kaip ji atrodė kai jai buvo metukai. O tada ji mums atrodė tokia didelė.

Tikiu, kad kai po pusės metų pažiūrėsiu į ją dabar ji jau atrodys mažytė, nes po tiek laiko bus dar labiau pasikeitusi, dar labiau užaugusi. O taip pat po metų, pusantrų, dviejų. Praėjo tik dveji su pusę metų, o atrodo kokie 10.

Vakar žmona užsiminė man, kad neberašau tėčio užrašų. Spėju, kas skaito – irgi pastebėjo ir gal net pasigedo. Ne, nepamirštu rašyti. Tiesiog per daug visko vyksta, kad spėčiau viską užrašyti. Taip pat paskutiniu metu rašydavau tik dialogus. Smagu juos dokumentuoti, tačiau po kurio laiko manau juos tiesiog atsibosta skaityti. Ką manot?

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos