Automobilį iškeičiau į dviratį

Aš niekada nebuvau užkietėjęs automobilistas, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be automobilio ir galvojau, kad tik su juo galima visur nuvažiuot ir jaustis pilnavertišku. Greičiau priešingai, turėjau automobilį, bet visur kur man reikėdavo važiuodavau dviračiu. Tik paskui, kai pradėjau dirbti pradėjau važinėti su mašina, nes taip buvo greičiau ir patogiau nei viešuoju. Nors ir brangiau. Paskui jau tiek įpratau, kad net kai galėjau važiuoti patogiai ir greitai viešuoju rinkdavausi mašiną. Dabar taip nedaryčiau.

Paskutiniu metu vis svarstydavau kaip supaprastinti ir atpiginti savo kasdienes keliones į darbą. Nors tiek ryte tiek vakare važiuodavau jau ne piko metu, tačiau labai dažnai papuldavau į kamščius. Ypatingai vakare. Dėl ko kelionė namo kartais užsitęsdavo pusvalandį, o kartais ir ilgiau. Nors atstumas viso labo kokie 6 kilometrai.

Alternatyva buvo rinktis kelionę viešuoju transportu. Bet kai kelionė viešuoju transportu su persėdimu ir stovėjimu tuose pačiuose kamščiuose, nes per visą maršrutą beveik nėra A juostų, trunka tarp 30-45min, visas noras važiuoti autobusu atšokdavo. Nors tai buvo gerokai pigiau, nei su mašina. Kitas dalykas, važiuodamas viešuoju esi pririštas prie grafiko. O man baisiai nepatinka būti pririštam prie grafiko. Aš tuomet arba ateinu į stotelę gerokai per anksti, arba vėluoju ir tenka bėgti.

Prieš porą mėnesių pirmą kartą pabandęs pravažiuoti elektriniu paspirtuku svarsčiau pavasarį tokį įsigyti ir važinėti į darbą. Bet viską apsvarstęs atsisakiau šios minties. Pirma ir turbūt svarbiausia priežastis – kaina. Geri paspirtukai brangūs. O juos dar reikia krauti. Tai daug nekainuoja, bet tai yra šioks toks nepatogumas. Antras svarbus dalykas – su juo važiuoti įmanoma tik lygiu paviršiumi. Kitu atveju galima dantis išsimušti nuo kratymosi. O svarbiausia – kam pirkti naują daiktą keliavimui, jeigu jau turiu tokį – dviratį. Tereikėjo išspręsti sandėliavimo problemą.

Taigi po trijų metų gulėjimo sode mano senas geras dviratis vėl naudojamas. Taip pat ir žmonos. Mes abu parsivežėm dviračius namo važiavimui į darbą ir tai buvo geriausias mūsų sprendimas, kuriuo vis dar negalime atsidžiaugti. Žmona nepapuola į vakarinius kamščius ir ramiai bei greitai grįžta namo. Aš taip pat išvengiu kamščių ir parvažiuoju namo dažnu atveju greičiau nei su mašina.

Šios savaitės pabaigoje bus tik dvi savaitės, kai važinėju į darbą dviračiu, tačiau štai ką pastebėjau:

  • Kelionė į darbą man trunka maždaug 25 minutes. Šiek tiek ilgiau nei su mašina, bet dėl kalnuoto reljefo. Pusė kelio pirmyn yra įkalnė. Ypač Ozo gatvė nuo PC Ozas iki Akropolio.
  • Kelionė namo trunka maždaug 17-20 minučių. Jeigu nebūdavo kamščių, tai su mašina užtrukdavau panašiai. Tačiau jei Ozo gatvėje kamštis, arba Žirmūnų gatvėje nuo Rimi iki Šilo tilto – tuomet su mašina užtrukdavau ir pusvalandį.
  • Mano darbas šiaip stovimas, tačiau jeigu nebūna darbo, tai aš sėdžiu. Ir kartais sėdžiu visą dieną. Todėl važiavimas dviračiu į ir iš darbo yra gera mankšta. 3 kilometrai į abi puses iki mažės darželio plius apie 11 kilometrų dviračiu į abi puses kasdien – visai gera mankšta gaunasi.
  • Per šias dvi savaites sutaupiau maždaug 20-30 eurų. Už tiek būčiau sudeginęs benzino per šį laiką.
  • Tiek anksčiau tiek dabar dviratis man asocijuojasi su laisve. Galiu rinktis pro kur noriu važiuoti. Galiu važiuoti greitai, o galiu visai neskubėti ir mėgautis oru. Negalvoju apie eismo situaciją, kamščius, nes žinau, kad man tokie negresia.
  • Paskutiniu metu atsiranda labai daug dviračių takų, kuriais nesinaudoti būtų tiesiog neprotinga. Pusė kelio iki mano darbo sudaro dviračių takai. Tikiuosi, kad po kokių 10 metų dviračių takais bus galima nusigauti iki bet kurios miesto vietos. Ir tai padaryti bus lengviau ir greičiau nei su mašina.
  • Dar vienas ne mažiau svarbus dalykas – važiuodamas dviračiu bent kurį laiką pabūnu lauke, pasidžiaugiu oru. Anksčiau lauke pabūdavau tą trumpą laiką einant nuo durų iki automobilio ir atgal, o normaliai išeidavau pasivaikščioti tik laisvadieniais.

O trūkumai būtų tik keli:

  • Į darbą atvažiuoju sukaitęs ir suprakaitavęs. Todėl tenka vežiotis atsarginius rūbus.
  • Nemandagūs vairuotojai, kurie ignoruoja dviračius kaip eismo dalyvius ir beveik niekada nepraleidžia, net kai privalo tą padaryti.

2 Replies to “Automobilį iškeičiau į dviratį”

  1. Jau atsiranda paspirtukų rimtesniais ratais: https://swiftyscooters.com/products/swiftyone-e
    vis dar per brangu, bet toks jau pusėtinai tiktų miesto kelių kokybei ir dar ne per sunkus neštis namo. Nereikėtų vežtis komplekto rūbų. Kolega nusipirko elektrinį dviratį, jau antrą. (Pirmas mirė po 4000 km). Bet tokio žvėries nepanešiosi į sandėliuką. Kai pradedi galvoti, kuo pakeisti automobilį, imi matyti, kaip niekas nepritaikyta dviračiams :(

    1. Yra ir tokie, kurie turi pilną pakabą, bet ir kaina jų irgi graži.

      Aš savo dviratį laikau namuose, o darbe įsivežu į parduotuvę. Bet jeigu reiktų kažkur palikti prirakintą, tai bijočiau, kad galiu neberasti jo paskui. BET, net ir toks variantas kaip mano jau yra žymiai geriau, nei su mašina, nors ir šiek tiek trukdo dviračiai namie.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos