Melancholiškas vakaras

Pavasaris yra mano mėgstamiausias metų laikas po rudens. Tirpstantis sniegas, kurį saulė kasdien šildo vis stipriau ir ilgiau, šilumos kvapas, atsirandančios spalvos ir besiskleidžianti žaluma. Optimistiškai nuteikiantis laikas, kuomet dienos šiltyn ir ilgyn, vis arčiau vasaros.

Tačiau vasara kažkaip labai daug emocijų nesukelia paskutiniu metu. Šilta, kartais per karšta, visada žalia. Kaip ir žiema be didesnių pokyčių, dėl ko tiesiog prie jos įprantama. Nepaisant to, vasariškos liūtys su perkūnijom, kuomet atrodo, jog iš kur gali būti tiek vandens, yra kažkas nerealaus. Ir tas lietaus kvapas! Daugmaž tuo ir apsiriboja mano meilė vasarai šiuo metu.

Barzdoto tėčio užrašai #61

Dėdė tamsiame  koridoriuje.

Maždaug pusvalandis prieš einant miegoti mes su mažąja visada ramiai būnam kambaryje. Mama ant supamo krėslo mes su maže ant žemės skaitom knygutę, kambaryje prieblanda – dega tik viena lempa virš mažės lovos. Staiga mažoji kažko išsigąsta, prisiglaudžia prie mamos ir nepaleidžia. Dabar retai ji taip daro, todėl šiek tiek nustembam. Matyt išsigando kažkokio garso laiptinėje. Arba šiaip pavargusi ir jautresnė garsams.

Barzdoto tėčio užrašai #59

Meilė vabalams.

Meilė visiems mažiems ropojantiems gyviams yra išmokta iš mamos. Ji niekada nepraeis pro šalį nepasisveikinusi su kokiu nors fainu vabalu, ar nepaglosčiusi kokio pūkuoto vabzdžio. O kadangi mažė yra visiška papūga ir kopijuoja viską, ką mes darom, todėl vos pamačius vabalą jai būtina su juo pasisveikinti. Aaaba! – su tokia pačia intonacija kaip mamos mažoji sako kiekvienam sutiktam vabalui. Pritupia ir bando paglostyti. Aba išvertus iš jos kalbos reiškia labas.

Viena pieva, dveji metai

Vakar vaikščiodamas pagalvojau, kad seniai bedariau nuotraukų palyginimus. Befotografuodamas obuolių sodą, kuris yra šioje pievoje prisiminiau, kad esu daręs visos pievos nuotrauką. Puiki proga palyginimui, ypač kai medeliai gerokai užaugo per tuos du metus.

Apskritai, kažkada šioje pieva nebuvo nei vieno medžio. Dabar panašu, kad po kelių metų čia bus mažas miškas.

Naujas tinklaraštis apie fotografiją

Dar nuo tada, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį vis ieškojau būdų kaip į jį įkomponuoti fotografiją, kaip rodyti nuotraukas, kad būtų aišku, paprasta rasti ir tuo pačiu neužspaminti visko tik nuotraukomis. Viską išbandžiau, tačiau visi būdai arba netiko arba buvo per daug komplikuoti. Nenorėjau kurti atskiro tinklaraščio, nes norėjau turėt viską vienoje vietoje.

Tačiau šiandien nusprendžiau pabandyti sukurti atskirą tinklapį toje pačioje blogofermoje tam reikalui. Radau tinkamą dizainą, išsiaiškinau kaip viskas veikia ir…supratau, kad taip yra daug patogiau. Ne visiems fotografija yra aktualu ir įdomu, todėl turėti tam atskirą puslapį yra protinga mintis. Nesuprantu, kodėl to anksčiau nesupratau.

Jausmai daiktams

Turbūt kiekvienas turi bent vieną tokį daiktą, kuris yra labai brangus, arba asocijuojasi su brangiais prisiminimais, arba tiesiog iki skylių numylėtas pliušinis žaislas. Aš irgi turėjau tokių daiktų, žaislų, rūbų. Bet ar kas nors yra bent kartą liūdėjęs dėl paskutinio likusio kotleto lėkštėje?

Kol nebuvau susipažinęs su savo žmona, tol galvojau, kad tik aš toks nesveikas ir liūdžiu dėl vieno paskutinio likusio kotleto šaldytuve, arba paskutinio gabaliuko pyrago, arba kito paskutinio likusio maisto gabaliuko. Tai reiškia, kad jeigu viso yra trys kotletai, o norisi tik dviejų, reikia suvalgyti arba visus tris arba vieną, nes vienas likęs kotletas liūdės. Kai susipažinau su žmona sužinojau, kad ji lygiai taip pat liūdi dėl kotleto. Man palengvėjo, nes aš buvau nebe vienas.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos