Atėjo geri dalykai. Arba 39 karantino diena

Beveik pusantro mėnesio priverstinių atostogų, arba 39 dienos karantino. 39 dienos staigių permainų, pasimetimo, susitaikymo, nežinomybės, baimės ir visokių kitokių jausmų kratinio. Pradžioj jaučiausi visiškai išmuštas iš vėžių, man buvo paskelbta prastova neribotam laikui. Dienos ėjo, o aš vis bandžiau susitaikyti su nauju gyvenimo būdu. Ir pagaliau po kurio laiko pradėjau susitaikyti su esama padėtimi ir bandžiau džiaugtis tuo laisvu laiku, kuris yra duotas nors ir per prievartą. Buvom namie, važinėjom į sodą, atidarėm nakvojimo sezoną, eidavom su žmona paeiliui į mišką prapūsti galvas.

Šiek tiek suteikė vilties ir pakėlė nuotaiką tas faktas, kad švelninamas karantinas, atidaromos kai kurios parduotuvės. Tačiau aš vis dar buvau nežinomybėj dėl savo darbų. Kitas dalykas, kuris neduodavo ramybės – patekimas į darželį. Pateksim ar ne, kaip gyvensim, jei nepateksim, ką reikės daryti, kaip reikės dirbti, o jeigu nesigaus dirbti paeiliui, kas tada. Ir visi tie klausimai man neduodavo ramybės kelias savaites. Sukosi ir sukosi jie mano galvoje be perstojo. Jau pats pradėjau suprasti, kad, turbūt, per daug sureikšminu šį dalyką, bet nieko negalėjau padaryti. O tada prisidėdavo nežinomybė dėl darbo. Taip ir gyvenau, bandžiau atsipalaiduoti, bet kvaila vis mąstanti galva vis neleisdavo.

Iki šiandien, kuomet aplankė iškart dvi geros naujienos. Paaiškėjo kada man į darbus ir, kad vis tik gavom darželį. Į darbus grįžtu kol kas ne visu pajėgumu, bet spėju žmonės bus išsiilgę parduotuvių, kad net ir laikydamiesi visų rekomendacijų, o kai kurie, galbūt, ir nesilaikydami, raus stačia galva į prekybcentrius bastytis. O tada ir pats grįšiu, turbūt, visu pajėgumu. Aš ir noriu į darbą, bet tuo pačiu ir ne. Noriu, nes grįžimas į darbą būtų šioks toks ženklas, kad viskas gerėja, gyvenimas grįžta į senas vėžes. Nenoriu, nes pavojinga. Didesnė žmonių koncentracija, daugiau šansų, kad kas nors praeis ir pats to nežinodamas apkrės visus. Bet stengiuos apie tai negalvoti, svarbiausia saugotis.

Dėl to, kad gavom darželį, tai buvo tuo pačiu ir staigmena ir ne. Pamačius, kiek yra planuojama grupių ir kurioje vietoje esame mes, beveik neabejojau, kad bent į vieną darželį tai tikrai papulsim. Net buvau beveik įsitikinęs, į kurį. Todėl, kai šiandien gavau el.laišką, kad mums yra skirta vieta visiškai kitame darželyje, negu aš tikėjau, tai mane gerokai nustebino. Tiksliau, gavom vietą tame darželyje, į kurį šansų papulti galvojau visiškai nėra, nes buvome labai toli eilėje. Vienintelis dalykas, kurio gailiuosi dabar, yra tai, kad visiškai nepagalvojau apie tokį dalyką kaip darželių eiliškumo pasirinkimas. Galbūt net būtų buvęs šansas patekti į darželį esantį prie pat namų, bet pamatęs, kurioje vietoje esame net nesvajojau. Bet palikim, kas būtų jeigu būtų, džiaugiamės išvis gavę darželį. Tai reiškia, kad rudenį neturėsim problemų, apie kurias kelias savaites taip įnirtingai galvojau.

Šis darželių laukimas turi ir kitą medalio pusę. Susimąstai ir supranti, kaip vis tik greitai eina laikas ir kaip greitai auga vaikai. Atrodo dar visai neseniai rašiau apie kiekvieną naują mažosios išmoktą dalyką kūdikystėje kaip apsivertimas ant šono, ar daiktų paėmimas ar kiti dideli jai iššūkiai. Tada svajojau apie tai kaip kartu eisim pasivaikščiot į mišką ir aš jai rodysiu kankorėžius, lapus ir kitus dalykus. Taip svajojau kuomet jai buvo trys mėnesiai. Nespėjau akim mirktelėti ir atėjo tas laikas, kuomet vaikščiojau su ja po mišką.

Apie darželį dar negalvojom, nes iki atrodė dar toli. O dabar, kai jau gavom vietą, tai neatrodo taip toli. Visai čia pat. Visai čia pat ir antrasis jos gimtadienis. Atrodo tik neseniai pirmą atšventėm, o tuoj jau antras. Ir kai pažiūriu nuotraukas iš pirmo gimtadienio negaliu atsistebėt ant kiek ji pasikeitė. Net žiūrint nuotraukas darytas prieš mėnesį – dabar ji visiškai kitokia. Kartais atrodo, kad ryte atsikėlusi ji jau kitokia nei vakare. Tas posakis, kad keičiasi akyse labai čia tinka.

Dabar ji jau visas vaikas. Elgiasi kaip vaikas, žaidžia kaip vaikas, supranta dalykus, supranta, ką jai sakom, ko prašom, suprantam, ką ji nori mums pasakyti. Kartais ji būna tokia rimta ar kažką labai susikaupusi ką nors veikia, kad galim su žmona žiūrėti valandų valandas, ką ji veikia ir vistiek nenusibos. Nes jos mažoj galvelėj sukasi visokios fantazijos ir susigalvoja tik jai suprantamos veiklos. Kartais bandom suprasti, ką ji galvoja, kas sukasi jos galvoje, ką mąsto. Bet gal ir gerai, kad žmonės nemoka skaityti vienas kitų minčių.

Net ir dabar, rašant šį įrašą vis pažiūriu, ką ji susigalvojusi žaidžia ir tuo pačiu tirpstu iš mielumo. Ir liūdžiu, nes tai pamatoma tik kartą gyvenime. Ir laikas eis vis greičiau ir viskas tik greičiau ir labiau keisis. Iki tiek, kad nespėsim pastebėti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos