Apie rudeninį pasivaikščiojimą ir nostalgiją

Mano mėgstamiausi metų laikai yra ankstyvas pavasaris ir ruduo. Bet ruduo, turbūt, labiau. Apskritai man yra taip, kad vasaros pabaigoj pradedu norėti rudens su geltonais, raudonais lapais ant medžių ir ant žemės, su kaštonais besimėtančiais pakelėje. Vieną kaštoną paimu žmonai, kitą – sau. Ji tiki, kad padovanoto kaštono negalima išmesti. Padovanotas kaštonas saugo meilę. Aš tuo irgi tikiu, todėl kiekvieną rudenį padovanoju jai bent po vieną kaštoną. Įsidedam į rudeninių striukių kišenes, pamirštam ir randam po metų jau sudžiuvusius. Ir tada tie kaštonai sukelia prisiminimų. Šiandien padovanojau jai antrąjį kaštoną. Kaštonų nebus per mažai. Prieš tai padovanojau ir mažajai princesei. Ji dar to nesupranta, bet jai patiks rinkti kaštonus. Tikiuos.

Ruduo man patinka visas. Nuo pakankamai šilto ir auksalapio rugsėjo iki darganoto, šalto, bet man savotiškai jaukaus lapkričio. Šiais metais ypatingai laukiau rudens, nes kad ir kaip gerai, bet šitie karščiai man jau nusibodo. Kiekvienas išėjimas pasivaikščioti buvo ištvermės ir kantrybės išbandymas. Bet jau maždaug lapkritį pradedu norėti žiemos. To pirmojo sniego džiaugsmo. Nors jis ir šlapias dažniausiai būna ir greit ištirpsta, bet vistiek – pirmas sniegas. Jau ir nuotaika kita. Norisi Kalėdų. Taip norisi ir žiemiškai šaltų, giedrų, saulėtų ir gražių dienų. Per kurias labai man labai patinka pasivaikščioti miške. Aš šiaip nelabai mėgstu žiemos, bet tokios dienos man visada yra kažkokios nostalgiškos, ką nors primena malonaus iš paauglystės.

P_20171031_124938_vHDR_Auto

Šiandien buvo nuostabus oras, todėl eilinį kartą išėjom pasivaikščioti po rajoną su mažąja. Lauke buvo maždaug +14C, užsimečiau naują striukę, su kuria man trūksta tik kirvio ir būsiu klasikinis kanadietiškas medkirtys su barzda. Ir kažkaip beeinant ir matant rudeninius pageltusius lapus palei Šilo gatvę, besimėtančius kaštonus, maloniai šildančią, bet jau ganėtinai žemai šviečiančią vakarinę saulę užėjo toks nostalgijos jausmas. Taip pasidarė gera, ramu ir malonu ant dūšios. Ėjom lėtai. Nesinorėjo grįžti namo. Norėjosi mėgautis akimirka, tokiu maloniu vakaru. Pradėjau galvot apie kitų metų rudenį, kada princesė jau daugiau mažiau mokės vaikščiot, eisim pasivaikščiot į mišką rinkti lapų arba kaštonų. Tokia vos ne idilė.

Po naujų metų pradedu norėti pavasario. Šiek tiek mano mintys šokinėja. Ankstyvas pavasaris yra mano mėgstamiausias, kuomet sniegas miške būna tik tik ištirpęs, o saulės šildomi plotai pradeda kvepėti kankorėžiais ir kepinta žeme kaip aš vadinu. Labai specifinis kvapas, bet man jis nerealiai patinka. Ir jis būna labai trumpai. Apskritai, kiekvienas metų laikas ir to metų laiko  skirtingi orai turi savo malonius priminimus, kurie sukelia nostalgiją ir man visada malonu tai prisiminti. Didžiąją dalį savo paauglystės praleidau miške su draugais, o ne tūsindamas kiekvieną savaitgalį kaip tai darė bendraamžiai. Bet aš labai džiaugiuosiu, kad aš užaugau būtent taip. Nors dabar mano ryšys su mišku apsiriboja tik tiek, kiek su vežimėliu galiu pravažiuoti. Bet atsiminimai liks ilgam. Stengsiuos, kad ir mažoji princesė irgi didžiąją dalį laiko leistų miške.

Gavosi toks šiek tiek melancholiškas įrašas. Ar ir kitiems taip būna, kad vidury metų laiko norisi kito? Ar visada norisi tik vieno metų laiko? Ar čia aš toks keistas.

2 Replies to “Apie rudeninį pasivaikščiojimą ir nostalgiją”

  1. as irgi dziaugiuosi kad uzaugom butent taip kaip uzaugom, ir nors ir gyvenu ten kur tikros gamtos praktiskai nematau, visvien, keiciantis metu laikams, daznai gyvenu tais vaizdais kuriuos prisimenu is musu laiko praleisto gamtoj, malonu skaityt!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos