Atsirado optiko patarimai. Akinių priežiūra

Mano tinklaraštis pastoviai keičiasi, atsiranda naujos temos, senosios – nunyksta, rašau apie visiškai tarpusavyje nesusijusius dalykus. Gal tai ir nėra pati geriausia mintis, bet mane domina skirtingo sritys, skirtingos temos ir apie jas su mielu noru rašau.

Jau kurį laiką dirbu optiku – gaminu, bei remontuoju akinius. Kai dirbau su kava esu rašęs nemažai straipsnių kavos ir apskritai kavinių tematika. Kai kam tai tikiuosi buvo naudinga informacija. Dabar tą patį norėčiau padaryti ir su akiniais bei optiko darbu. Rašysiu patarimus, kurių niekur neperskaitysite, pabandysiu paaiškinti kaip ir kodėl konkretūs dalykai veikia arba neveikia, papasakosiu techninius niuansus, galbūt net bus galima užduoti klausimus. Kiek man tai gausis – pamatysime ateityje.

Barzdoto tėčio užrašai #64

Puodo reikalai: antras bandymas

Pirma dalis šičia. Po nekuklios pertraukos vėl grįžom prie puodo reikalų. Tiksliau sakant puodo reikalai virto klozeto reikalais praleidžiant beveik neatskiriamą vaikystės atributą – puoduką.

Po pradėtų lyg ir sėkmingų bandymų sodinti mažę ant puodo po kurio laiko nevalingai visą tą reikalą apleidome. Tik prieš kokias dvi savaites susizgribome, kad artėja darželis, reikia mažę išmokyti ant puodo daryti, o ir pirkti bei keisti sauskelnes jau šiek tiek pabodo. Vos pradėję sodinti ant puodo prisiminėm, kodėl apleidom tą reikalą – kantrybė, kantrybė ir dar kartą kantrybė. Reikia begalės kantrybės paaiškinti tokiam mažam vaikui eilinį kartą pavariusiam ant grindų, kodėl reikia sėsti ant puodo. Ji lyg ir supranta, kad reikia sėstis, žino, ko mes iš jos norim, bet panašu nemoka palaikyti, pakentėti, kol atsisės ant puodo. Turėjom mintį, kad jai nepatinka puodas, todėl įsigijom dangtį tualetui.

Barzdoto tėčio užrašai #63

Laiptai ir bordiūrai

Ar prisimenat, kai būdami vaikais einant būtinai reikėjo kur nors užsilipti ir ten eiti? Ar tai būtų bortelis, ar neaukštos sienos gabalas, ar betoninės klombos. Aš pats prisimenu kaip mėgdavau užsilipti ant aukšto iš akmenų padaryto borto ties buvusiu kino teatru Neris. Taip pat mėgdavau eiti tvoros pamatais palei Sapiegų parką. Niekas manęs to nemokė, nemačiau taip ką nors darant, tai buvo tarsi kažkoks slaptas instinktas, kurį turi tik vaikai ir jie taip daro.

Barzdoto tėčio užrašai #62

Meilė žaislams.

Kaip gyvenime atsiradęs vaikas sugeba akimirksniu pakeisti požiūri į kai kuriuos dalykus. Pavyzdys – vaikiški žaislai. Kol neturėjom vaiko ir negalvojom apie jį, tol visi mažylių žaislai vienodai švietė: smėlio žaislai, dėlionės mažiukams, lėlės, kaladėlės. Bent jau man. Buvo įdomu pažiūrėti, bet labiau nedomino.

Nežinau, kas pasidarė atsiradus vaikui, bet jaučiu nenusakomą meilę visiems tiems žaislams, į kuriuos anksčiau nekreipdavau dėmesio. Parduotuvėje beveik visada praeinu ir pasižiūriu ką nors su kuo mažė galėtų žaisti ir kas jai būtų įdomu. Man ir pačiam įdomu. Mielai pats žaisčiau su tais žaislais. Statyčiau smėlio bokštus ir kitų formų blynus, kasčiau ir grėbčiau, pilčiau vandenį ir plukdyčiau laivelį. Po to, kai mažei nupirkau kamuolį su juo daugiau laiko žaidžiau aš nei jį. Pradėjau spardyti kamuolį namuose ir užsimiršau visai, kas aš ir kur esu. Panašu, jog manyje bunda mažas vaikas.

Tas vakaras

Tas nuostabus vasariškas vakaras vaikštant miške, kuomet besileidžiantis saulė šviečia tarp medžių sukurdama pasakiškus vaizdus ir nušviečia viską vis šiltėjančia oranžine spalva. Tas per dieną prikaitusios ir vakare savotiškai kvepiančios pievos kvapas. Ta vakaro ramuma, kuomet vakarop nurimsta vėjas, pasidaro tyku ir girdisi tik vakarinis paukščių čiulbėjimas. Tas vakaras, kuomet laikas tarsi sustoja. Tas vakaras, kuomet atsiguli pievoje, žiūri į dangų ir saulėtekį ir svajoji. Arba nieko negalvoji ir mėgaujiesi akimirka.

Katinas valgantis baterijas

Keistas įrašo pavadinimas, ane? Tuoj paaiškinsiu.

Paskutinius du mėnesius teko gerokai pasikankinti su miegu. Aš norėjau miego, bet jis manęs nei kiek. Vėlai užmigdavau, anksti prabusdavau ir iki kol vaikas atsikeldavo praktiškai nemiegodavau, o tik gulėdavau ir visas piktas bandydavau užmigti. Beveik kiekvieną naktį prabusdavau tuo pačiu laiku – dvasių laiku – ir nuo tada arba visai nemiegodavau arba kas valandą prabusdavau ir bandydavau vėl užmigti.

Tačiau šiąnakt, turbūt, pirmą kartą per visą tą laiką miegojau ypatingai gerai. Naktį buvusios audros ir perkūnijos visiškai negirdėjau, todėl ryte prabudęs pagalvojau, kad jos nei nebuvo. Tik po to, kai žmona pasakė, kad prabudo nuo perkūnijos supratau, kad aš nieko negirdėjau. O gaila, nes man labai patinka gulint lovoje klausytis liūties ir perkūnijos. Man tai geriau už bet kokius migdomuosius. Audros metu gulėdamas lovoje jaučiuosi super jaukiai, o lietaus barbenimo į žemę galėčiau klausytis nors ir visą naktį.

Melancholiškas vakaras

Pavasaris yra mano mėgstamiausias metų laikas po rudens. Tirpstantis sniegas, kurį saulė kasdien šildo vis stipriau ir ilgiau, šilumos kvapas, atsirandančios spalvos ir besiskleidžianti žaluma. Optimistiškai nuteikiantis laikas, kuomet dienos šiltyn ir ilgyn, vis arčiau vasaros.

Tačiau vasara kažkaip labai daug emocijų nesukelia paskutiniu metu. Šilta, kartais per karšta, visada žalia. Kaip ir žiema be didesnių pokyčių, dėl ko tiesiog prie jos įprantama. Nepaisant to, vasariškos liūtys su perkūnijom, kuomet atrodo, jog iš kur gali būti tiek vandens, yra kažkas nerealaus. Ir tas lietaus kvapas! Daugmaž tuo ir apsiriboja mano meilė vasarai šiuo metu.

Barzdoto tėčio užrašai #61

Dėdė tamsiame  koridoriuje.

Maždaug pusvalandis prieš einant miegoti mes su mažąja visada ramiai būnam kambaryje. Mama ant supamo krėslo mes su maže ant žemės skaitom knygutę, kambaryje prieblanda – dega tik viena lempa virš mažės lovos. Staiga mažoji kažko išsigąsta, prisiglaudžia prie mamos ir nepaleidžia. Dabar retai ji taip daro, todėl šiek tiek nustembam. Matyt išsigando kažkokio garso laiptinėje. Arba šiaip pavargusi ir jautresnė garsams.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos