Vieno sapno istorija

Nuo to laiko, kai pradėjau rašyti šį tinklaraštį supratau, kad man patinka rašyti. Nors rašymo talento aš neturiu, bet man patinka pats procesas – susigalvoti mintį, pradėti rašyti žodžius, kurie virsta sakiniais, sakiniai – tekstu. Vieni įrašai geresni, kiti – nelabai, tačiau aš mėgaujuosi tuo ir bandau išmokti rašyti bent kiek geriau. 

Jau kelis mėnesius man kirbėjo mintis galvoje parašyti ką nors daugiau, nei tiesiog įrašą tinklaraščiui. Norėjosi sukurti istoriją ir ją papasakoti. Kurį laiką galvoje sukosi vienas sakinys, kuris galėtų būti istorijos pradžia. Bet vis nepradėdavau rašyti, nes arba nesugalvodavau ką rašyti, arba galvojau, kad man nieko nesigaus ir tiesiog nepradėdavau. 

Tačiau vieną vakarą prisėdau ir pradėjau rašyti. Tas vienas sakinys, nuo kurio viskas prasidėjo virto pastraipa, antra, trečia. Kitą dieną pratęsiau rašymą. Rašiau vis kažką pataisydamas, pakeisdamas, perrašydamas. Galų gale gavosi mano pirmasis sukurtas ir parašytas pasakojimas. 

Ne literatūrinis šedevras, tačiau gal tai tik pradžia?

Gegužio sniegas

Jeigu dar vakar galima buvo mėgautis vasariška šiluma ir tvankiu oru kaip prieš stiprią audrą, vaikščioti trumpom rankovėm ir galvoti, kad jau prasidėjo vasara, tai šiandien iš pačio ryto norėjosi atsidaryti dėžutę imbierinių sausainiu prie kavos, pasipupšti eglutę ir vakare pažiūrėti Vienas namuose. Tokia stipri buvo kalėdinė nuotaika.

Išsilaisvinimas

Kažkada girdėjau, kad dauguma merginų laukia vakaro tik tam, kad galėtų prasisegti liemenėlę ir išsivaduoti iš pragariškų kančių. Galvojau didelio čia daikto, negi taip blogai ir nepatogu. Ne, neeksperimentavau ir nenešiojau liemenėlės visą dieną, kad suprasti, ką tai reiškia.

Tačiau aš galiu jas suprasti.

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos